Sapnavau kuprotą kalną

Jei nesimiega naktimis,
Išeik į plačiąsias pievas,

Kuriose kvepia avietėmis

Ir lyja žvaigždėmis. 

Eik toliau per apledėjusius miškus, 

Kuriuose 

Keistai nenutyla giesmės 

Paukščių apie paliktus vaikus. 

Ir niekados nežinia, 

Iš kur atklys cinamono kvapai, 

Kai gulėsi samanų patale 

Ar roposi po debesis -

Lengvus it pūkai.

Ir niekada nežinai,

Kokio minkštumo tie kalnai, 

Nuo kurių atsiveria

Nuostabiausi vaizdai.

Ir niekada nežinai,

Kaip švytės tavo akys, 

Kai žvelgsi į pasaulio žiburius

Ten taip toli amžinai. 

Nėra pradžios, nėra pabaigos

- Nepamiršk... nepamiršk... nepamiršk...

- Ko? 

- Savęs, velniai rautų! 

- Nieko nesuprantu...

- Pamiršęs save, užmirši ir pasaulį, o užmiršęs pasaulį, nebežinosi nei kelio į priekį, nei kelio atgal.

- Na tai kas?

- ,,Na tai kas"?! Tavo gyvenimas taps bevertis, ir tai, kažin ar išvis atsiminsi, kas turi vertę, o kas ne. Vaikščiosi sau vienas, vėpsosi po kojom, būsi menkiausias žmogus, nesugebėjęs elementariausiai prisiminti savęs. Ar tu to nori? 

- Kad nežinau...

- Žinok. Tu jau šią akimirką, čia ir dabar, turi tai žinoti. 

- O ką, jeigu ne? 

- Nežinia persekios iš kampo į kampą, o tu iš sielvarto kartosi mano žodžius... Nepamiršk... nepamiršk... nepamiršk...

Ir turbūt aklieji mato pasaulį gražesnį nei mes

Atsigulk žolėje. Užsimerk. Lediniais pirštais uždenk akis. Jausk, kaip tirpsta obuoliai. Giliai įkvėpk šalto oro.Pajusk, kaip plaučius užlieja gaiva. Mintimis išbėk kažkur į tolį. Nesustok. Lėk kur tik gali.
Galiausiai supainiok kojas ir griūk į vidurį pievos. Paskęsk laukinių gėlių jūroje. Sulaikyk kvėpavimą bent akimirkai ir išgirsk švelnų bičių dūzgimą. Tegu jis glosto tau ausis. Tegu vėjas žaidžia tavo plaukuose.
Giliai įkvėpk. Taip, kad apsvaigtum nuo šitokios gausybės kvapų. Kad pajustum savyje bent dalelę to, ko neturi ir niekad neturėsi. Kad būtum gyvas, lengvas, be jokių grandžių ar pančių. Nesustabdomas ir laisvas, pažvelk į ateitį ir nebijok. Nebijok rytojaus. Jis taip arti, bet ir taip toli. Neužmiršk, kas buvo vakar, nes visą gyvenimą prisiminsi tai, kas buvo šiandien.
Ir vėl įkvėpk. Įkvėpk kažką daryti tai, apie ką tik svajojo - nematoma, jo paties susikurta, riba visad liepė laukt šalia.
Atmerk akis, pakelk galvą ir pažvelk į pasaulį - išvysk tai, ko niekad nematei. Išvysk tai, ką regėjai tik sapnuose. Pamėgink tai paimti į savas rankas. Laikyk tvirtai, kad tik neišsprūstų iš rankų.
Ir niekada daugiau nepaleisk...

Mano svajonių bute niekada nedega šviesos

Įprastas miestas įprastu pavadinimu.

Čia jau seniai visi susitaikę su tuo, jog nuolatos, be jokio sustojimo, pliaupia lietus.

Nieko nebestebina, kad kiekvienas praeivis kažkur lėtai sau klaidžioja su rūkstančia cigarete rankose.

Jau savaime suprantama, kad žmonės pilkomis gatvėmis nevaikšto po du. 

Niekam nekyla abejonių, jog bent vienas iš jo draugų dabar skandina liūdesį savo viskio stiklinėj.

Kažkas dar įmeta aklam akordeonistui monetą į šalimais gulinčią kepurę.

Nei vienas iš čia negali atsisakyti dūmo prie stiprios juodos kavos.

Iš šono - tai juodai baltas, monotonijos prisigėręs pasaulis. 

Pasaulis, kurio garso takelis yra iki kaulo smegenų liūdnas džiazas. 

Niekas nebekrūpteli, kuomet kaiminystėje išgirsta aidinčius šūvius.

Nieko nebestebina staugiančios greitosios sirenos.

Visi puikiai žino, kad niekas jau nebepadės. 

Kitą rytą, be jokios išraiškos veide, kiekvienas perskaito straipsnį apie eilinį nušautą žmogų, laikraštyje, kurį visad vartalioja prie savo juodos kavos. 

Be jokių emocijų kiekvienas pradeda dieną iš naujo. 

Juk tai įprastas gyvenimas įprastame mieste įprastu pavadinimu. 

Neprimąstytos mintys

Tai yra (ne)įdomios nuotrūpos, kurias visiškai atsitiktinai tenka išgirsti tiesiog būnant erdvėje, pilnoje įvairiausių žmonių.

- Mama, ką tu sakei?.. Mama...
- ...Kad aš tave labai myliu...
- Bet kodėl tai sakei šypsodamasi?
- Nes aš labai džiaugiuosi matydama tave...

- Man ji taip patiko, kad gėriau visą vakarą ir galvojau vien apie ją...

- Seneli, seneli! Žiūrėk kaip aš paskęsiu!

- Vaikai, gyvenime svarbiausias yra tikėjimas. Nesvarbu kuo, bet tiesiog tikėkite...

- ...I'm singing in the rain, I'm singing in the rain... 

- Man labiausiai knygose patinka jų kvapas, o kiekviena kvepia vis skirtingai... 

- Aš nežinau nei kodėl, nei kaip, bet aš ją be galo dievinu...

- Na žinai, mes per paskaitas išmokom tik to, kaip lankstyti iš popieriaus šokinėjančias varlytes...

- Tą akimirką man atrodė, kad visas pasaulis yra mano nedidelėse rankose. Kiek sušalę pirštai mėgino jį išlaikyti... kad neišsprūstų... nes jis labai jau trapus... 

Niekingi padarai irgi turi svajų

Širdis staigiai stukteli sykį greičiau nei įprastai. Akimirkai sulaikai kvėpavimą. Užmerki akis ir leidiesi vėjo nešamas. Kartu su mintimis plauki palei srovę. Nekyla jokių klausimų kaip „Kas tu? Ko tu nori? Kodėl taip?", nes tą momentą žinai, kad tu išties gyveni, o ne tik egzistuoji. Bent vienai sekundės dailiai jauti kiekvieną lengvą vėjo, žolės ar saulės spindulių prisilietimą, pagaliau paukščių giesmės nebesudaro vienos milžiniškos maišaties, o akys staiga išvysta tai, ko niekada neįsivaizdavai esant. Tavo veide pasirodo nuoširdus šypsnis, nes supranti, kad visgi nesapnuoji, kad pasaulis pilnas nenusakomų grožybių, kad praleidai šitokią dalį gyvenimo tūnodamas savo rūpesčių kokone naikindamas viltis viską pradėti iš naujo...

Prašau, nupieški man sielą, kad pagaliau pradėčiau jausti...  

Tas keistas jausmas, kuris užplūsta išgirdus paprastus akustinės gitaros akordus kažkur vakaro gilumoje, pažvelgus pro langą į dangaus mėlynę ir išvydus daug oro balionų, karts nuo karto sušnypščiančių kartu su visur besiplaikstančia ugnimi, pajutus lengvą vasaros vėjelį, lengvai kedenantį plaukus bei jaukų šilumos pulsą, kuris taip stipriai apglėbia mane. Į namus vis atplūsta keistas gėlių bei žolės gaivumas, o kažkur šalia po butą baladojasi katė, mėginanti pagauti atklydusią bitę. Nuotaika puiki, mintys keistai lengvos. Giliai giliai įkvepiu - plaučiai prisipildo svaigaus vasaros dvelksmo. Nusišypsau ir, užmerkus akis, pagaliau panyru į ilgai lauktą be galo žavią akimirką.

 

36 cups of tea and counting

Jau 36 dienos kaip kalendorinis pavasaris. Paskutiniu metu supratau, kad man daug ko trūksta. Trūko visą ta sumautą žiemą ir dar 36 dienas „pavasario". Negaliu patikėti, kad kaip paskutinė idiotė tikėjausi, kad greitai atšils orai, išgirsiu paukščių giesmes ir viskas susitvarkys savaime. Man trūksta šilumos, man trūksta lengvų ir visiškai nevaržomų šypsnių, saulės spindulių, lengvo vėjelio, naujai atgimstančios gamtos kvapo, galų gale pavasariškai malonaus lietaus, o nei vienas magiškai taip ir neatsiranda.

Vakar Prancūzparkyje, sniego pusnyje, išvydau negyvą balandį, kuris buvo pradėtas darkyti benamių kačių. Atsivėrusi ir raudonuojanti vargšo paukščio krūtinė turbūt kėlė daugiausiai jausmų - šiokį tokį pasišlykštėjimą bei tuo pačiu susižavėjimą kraujo raudoniu, nuostabą, pamačius jo gelsvai baltus kauliukus bei pasibaisėjimą tokiu reginiu jau ir tai neskoningai pilką ir šlykščią dieną. Tą akimirką atrodė, kad šūdinesnio pavasario niekada negalėtų būti, bet tada galiausiai supratau, kad patys netikėčiausi ir viską labiausiai keičiantys dalykai įvyksta tada, kai tu viliesi kažkokio išsigelbėjimo nuo kasdienės rutinos ir kai stengiesi save apsaugoti nuo vidinio pasaulio žūties... 

Ir pasirodo, kad tokie įvykiai dažnai ir būna tas išsigelbėjimas, kurio taip aklai laukei.

Too much thinking will kill us?

Pastaruoju metu pernelyg dažnai galvoju apie savo vaikystę. Vis į rankas patenka įvairūs nuotraukų albumai, kuriose matyti dar visai mažytė aš. Sunku suvokti, kad tas mažas ir apvalus vaikis taip pasikeitė per visus tuos metus, tik nežinia kaip - ar į gerą, ar į blogą. Tada buvau tikrai miela mergaitė apvaliais žandukais, kuri jau tada mokėjo drąsiai pasakyti tai, ką galvoja. Buvau pamaiva - vos tik pamačiusi fotoaparato kamerą iškart pakeisdavau savo veido išraišką į kuo kvailesnę. Turbūt šie dalykai nelabai ir pasikeitė.

Tik... Bėgant metams, aš pradėjau tapti vis liūdnesniu ir liūdnesniu žmogumi. Po linksmumo kauke slypi susirūpinimas dalykais, kurie visai nedomina mano amžiaus draugų ar pažįstamų. Sunku nustoti galvoti apie tai, kas mane nuolat graužia iš vidaus, kas gali greitai sužadinti manyje bejėgiškumo bei nesupratingumo jausmą, kuris kuo aiškiausiai atsiskleidžia mano veide, mano veiksmuose. Sunku gyventi su tokiu chaosu viduje. Tokia sumaištis mane varo į neviltį ir tą silpnumo akimirką nebesinori egzistuoti. Ne, tai nėra troškimas mirti, tai nėra noras užbaigti savo gyvenimą bet kurią minutę... Ne, tai tik noras nekontroliuoti savęs pačios, tai noras būti paprasta ir nematoma bekūne būtybe, kuri plūduriuoja tarp gyvųjų ir ramia sąžine stebi jų gyvenimus... Tu apie nieką negalvoji, nieko nejauti, tiesiog matai ir grožiesi iš šono tuo, kas tavęs niekaip negali paveikti.

Tu esi niekas. Niekas tavęs nežino, nes niekad nėra matęs, girdėjęs ar apčiuopęs, niekas tavęs nepasiilgsta, tu niekam nerūpi, niekas tavęs nekenčia ar nemyli. Tu esi tiesiog tu. Nuo nieko nepriklausomas - nuo žmonių, jausmų - absoliutus nulis.

Gyvenimo baimės

Baimė - tai jausmas, dėl kurio gali prieštarauti pats sau ar net logikai. Baimė sukausto, ji sustingdo venomis plūstantį kraują, ji priverčia tirtėti tarsi būtum didžiausiame speige. Baimė priverčia plakti tavo širdį vis sparčiau ir sparčiau, ji įleidžia į tavo pasąmonę mintis, apie kurias niekada nebūtum pagalvojęs ir jos tarsi vienas didelis siaubūnas ėda viską, kas tavyje likę gero.
O kas ta „gyvenimo baimė"? Ar tai baimė gyventi? O gal mirti?..
Gyvenimo baimė aplanko tave tada, kai nežinai ko tu nori, kas tu ir kodėl tu esi. Tu prisibijai visko, nes žinai tik blogiausias viso to pasekmes, tu tiki tik procentais, įvairiausiais skaičiais - kvailomis statistikomis, kurios apima tik didžiąją masę, o tam išimčių nėra. Bijai gyvenimo kai nerandi sau vietos po saule, pernelyg giliniesi į kitų gyvenimus, o jie į tavo. „Tai tavo gyvenimas, ir kaskart jis baigiasi per vieną minutę", tad gyvenk taip, kaip tu norėtum (aišku, proto ribose). Bijoti nėra ko, nes galiausiai kiekvienas randame priežastį, kurios dėka ne tik egzistuojame, kaip tai kadaise darėm...
Mirties baimė? Kam baimintis to, kas savaime vieną dieną įvyks? Taip jau gamtos nulemta, tik laiko klausimas, kada išauš tavo paskutinioji. Ir jeigu dabar kyla klausimas: „O kokia prasmė gyventi, jeigu vieną dieną vistiek mirsim?", galiu atsakyti tik tiek, kad geri ir kilnūs norai bei darbai išlieka amžiams, tad tavo tikslas ir yra prisidėti prie šio pasaulio tobulinimo, tai tu turi jį kasdien puošti, o su savo palikimu jį šildyti net ir iškeliavus į amžino miego šalį.

Strange days are over

Kadangi jau 9 dienos, kaip atėjęs kalendorinis pavasaris (deja, kad ir kai bebūtų gaila, bet ne tas tikrasis pavasaris), manau galima prisiminti ne taip jau ir seniai prabėgusią žiemą. Sujaukti patalai, begalė arbatos puodelių, paliktų prie lovos, kelios knygos, gulinčios ir laukiančios, kada aš jas vėl paimsiu į rankas ir pasinersiu į jose esantį pasaulį, nuo sniego sušlapę batai su nulūžusiais užtrauktukais, sužvarbusios ir išraudusios rankos nuo šalčio, aprasojęs vaizdas, žvelgiant pro Zenito akutę, žibintų šviesoje lėtai besisukančios snaigės ir tas keistai duslus ir tylus spragsėjimas joms nusileidus... Visa tai keisčiausi, bet ir turbūt jaukiausi dalykai, kurie pavertė šią žiemą dar pakenčiamą...

 Ir štai dabar pažvelgus pro langą matau nuostabiai žėrinčias sniego pusnis, kurios žvilga tarsi cukraus kalneliai, apšviesti saulės spindulių. Išlindus pro langą ir plaučiams prisipildžius šalto, bet gaivaus ir be galo lengvo oro, užplūsta kažkokie keisti jausmai, kurie seniai mane buvo aplankę. 

Sėdžiu ramiai ant lovos, geriu kakavą ir žaviuosi Radiohead muzika, kuri dabar yra tarsi gyvybę palaikantis aparatas, lydintis visur, kur tik įmanoma. Visai nepavasariški, kiek gluminantys, bet sielą bei protą lengvai užliūliuojantys garsai priverčia pasijusti nuo nieko nepriklausomai ir nerūpestingai...

I had always heard your entire life flashes in front of your eyes the second before you die. First of all, that one second isn't a second at all, it stretches on forever, like an ocean of time... For me, it was lying on my back at Boy Scout camp, watching falling stars... And yellow leaves, from the maple trees, that lined our street... Or my grandmother's hands, and the way her skin seemed like paper... And the first time I saw my cousin Tony's brand new Firebird... And Janie... And Janie... And... Carolyn. I guess I could be pretty pissed off about what happened to me... but it's hard to stay mad, when there's so much beauty in the world. Sometimes I feel like I'm seeing it all at once, and it's too much, my heart fills up like a balloon that's about to burst... And then I remember to relax, and stop trying to hold on to it, and then it flows through me like rain and I can't feel anything but gratitude for every single moment of my stupid little life... You have no idea what I'm talking about, I'm sure. But don't worry... you will someday.