Sapnavau kuprotą kalną

Jei nesimiega naktimis,
Išeik į plačiąsias pievas,

Kuriose kvepia avietėmis

Ir lyja žvaigždėmis. 

Eik toliau per apledėjusius miškus, 

Kuriuose 

Keistai nenutyla giesmės 

Paukščių apie paliktus vaikus. 

Ir niekados nežinia, 

Iš kur atklys cinamono kvapai, 

Kai gulėsi samanų patale 

Ar roposi po debesis -

Lengvus it pūkai.

Ir niekada nežinai,

Kokio minkštumo tie kalnai, 

Nuo kurių atsiveria

Nuostabiausi vaizdai.

Ir niekada nežinai,

Kaip švytės tavo akys, 

Kai žvelgsi į pasaulio žiburius

Ten taip toli amžinai. 

Nėra pradžios, nėra pabaigos

- Nepamiršk... nepamiršk... nepamiršk...

- Ko? 

- Savęs, velniai rautų! 

- Nieko nesuprantu...

- Pamiršęs save, užmirši ir pasaulį, o užmiršęs pasaulį, nebežinosi nei kelio į priekį, nei kelio atgal.

- Na tai kas?

- ,,Na tai kas"?! Tavo gyvenimas taps bevertis, ir tai, kažin ar išvis atsiminsi, kas turi vertę, o kas ne. Vaikščiosi sau vienas, vėpsosi po kojom, būsi menkiausias žmogus, nesugebėjęs elementariausiai prisiminti savęs. Ar tu to nori? 

- Kad nežinau...

- Žinok. Tu jau šią akimirką, čia ir dabar, turi tai žinoti. 

- O ką, jeigu ne? 

- Nežinia persekios iš kampo į kampą, o tu iš sielvarto kartosi mano žodžius... Nepamiršk... nepamiršk... nepamiršk...