Įprastas miestas įprastu pavadinimu.
Čia jau seniai visi susitaikę su tuo, jog nuolatos, be jokio sustojimo, pliaupia lietus.
Nieko nebestebina, kad kiekvienas praeivis kažkur lėtai sau klaidžioja su rūkstančia cigarete rankose.
Jau savaime suprantama, kad žmonės pilkomis gatvėmis nevaikšto po du.
Niekam nekyla abejonių, jog bent vienas iš jo draugų dabar skandina liūdesį savo viskio stiklinėj.
Kažkas dar įmeta aklam akordeonistui monetą į šalimais gulinčią kepurę.
Nei vienas iš čia negali atsisakyti dūmo prie stiprios juodos kavos.
Iš šono - tai juodai baltas, monotonijos prisigėręs pasaulis.
Pasaulis, kurio garso takelis yra iki kaulo smegenų liūdnas džiazas.
Niekas nebekrūpteli, kuomet kaiminystėje išgirsta aidinčius šūvius.
Nieko nebestebina staugiančios greitosios sirenos.
Visi puikiai žino, kad niekas jau nebepadės.
Kitą rytą, be jokios išraiškos veide, kiekvienas perskaito straipsnį apie eilinį nušautą žmogų, laikraštyje, kurį visad vartalioja prie savo juodos kavos.
Be jokių emocijų kiekvienas pradeda dieną iš naujo.
Juk tai įprastas gyvenimas įprastame mieste įprastu pavadinimu.