Labiausiai skauda širdį matant tai, kaip kasdien dužta žmonių viltys - kaip nuolatos piktais žvilgsniais praeiviai kovoja vienas prieš kitą, o reto prašalaičio šypsnis greit dingsta aptaškytas beviltiškumo ir paniekos kupinu krauju. Kad ir kokios surauktų antakių ir nežmogiško urzgimo skerdynės vyksta gatvėse, vistiek atsiranda tų, kurie išeina rytais į gyvenimą su liūdesy panirusia galva, o vakarop žygiuoja aukštai žvelgdami į galimybių kupiną rytojų, taip suteikdami kitiems daugiau pasitikėjimo kiek nublankusiu, bet vis dar tebe esančiu humaniškumu šiame netikėtumų kupiname kare.
Ir žinot, ačiū Dievui, kad viskas yra būtent taip, nes ta nenusakoma euforija ir džiaugsmas, o kartais ir susimąstymas bei tos pačios apatija ir nepasitenkinimas, kurie lydi mane tiek tuščiomis, tiek gyvasties perkrautomis Vilniaus gatvėmis, leidžia man dar labiau atkreipti dėmesį į kitus, ne tokius laimingesnius, ne tokius atviresnius grožiui, ne tokius pasiryžusius ir viskuo be galo nusivylusius nepažįstamuosius, kurie tik dar toliau pastūmi mane tikrųjų džiaugsmų ir pilnatvės paieškose.
Be panikos - mes vis tiek atgimsime rytoj.