Ieškočiau
tavęs,
kaip
Orfėjas
Euridikės
tarp
eilučių,
bet
tu
pasitenkintum
tik
pirmu
puslapiu
Google.

Prisimenu sapną

Sapnavau,

kad su savo būsimu vyru 

nusprendėm nedaryti 

jokių nuotraukų per vestuves,

kad senatvėje nesigailėtume,

kokie mes buvom jauni - 

ant popieriaus lapo

padėjom du taškus, 

kuriais buvom

aš ir jis. 

Sapnavau,

kad stotelėj, 

netoli manęs

moteris rėkė ant savo 

baltapūkio nykštuko vaiko, 

o jis tik kūkčiodamas sakė, 

kad tai bus įdomiausias 

šios dienos taškas 

judviejų mūsų 

dienos. 

Sapnavau, 

kad kažkas sau tyliai 

kikeno tamsoj, 

springdamas juoku 

trynė sau akis iki raudonio, 

ir tyliai šnabždėjo, 

koks geras tai ženklas, 

bet gaila, 

kad ne man

ir jam. 

Kramtoma

Esu kaip guma,
Prilipusi prie
Atsitiktinio žmogaus bato.
Sukramtyta, lipni,
Kažkam bjauri priliesta,
Kai esu prilipinta pastalėj.
Įsivėlusi plaukuos
Vargšės mergaitės,
Kuri niekam niekados nesiguos.
Susiraukšlėjus, balta,
Su šiek tiek mėtų kvapo,
Pamiršusio išsisklaidyt,
Suvyniota į čekio gabalėlį
Ir stalčiuj pamiršta, palikta.

Be panikos, bet mes žudomės kasdien

Labiausiai skauda širdį matant tai, kaip kasdien dužta žmonių viltys - kaip nuolatos piktais žvilgsniais praeiviai kovoja vienas prieš kitą, o reto prašalaičio šypsnis greit dingsta aptaškytas beviltiškumo ir paniekos kupinu krauju. Kad ir kokios surauktų antakių ir nežmogiško urzgimo skerdynės vyksta gatvėse, vistiek atsiranda tų, kurie išeina rytais į gyvenimą su liūdesy panirusia galva, o vakarop žygiuoja aukštai žvelgdami į galimybių kupiną rytojų, taip suteikdami kitiems daugiau pasitikėjimo kiek nublankusiu, bet vis dar tebe esančiu humaniškumu šiame netikėtumų kupiname kare.
Ir žinot, ačiū Dievui, kad viskas yra būtent taip, nes ta nenusakoma euforija ir džiaugsmas, o kartais ir susimąstymas bei tos pačios apatija ir nepasitenkinimas, kurie lydi mane tiek tuščiomis, tiek gyvasties perkrautomis Vilniaus gatvėmis, leidžia man dar labiau atkreipti dėmesį į kitus, ne tokius laimingesnius, ne tokius atviresnius grožiui, ne tokius pasiryžusius ir viskuo be galo nusivylusius nepažįstamuosius, kurie tik dar toliau pastūmi mane tikrųjų džiaugsmų ir pilnatvės paieškose.
Be panikos - mes vis tiek atgimsime rytoj.

Netrukdyk vienkartiniams momentams

Sėdėjau balkone, apgaubta švelnaus vasaros vėjo ir saulės spindulių. Aplinkui aidėjo lengvas žmonių šurmulys ir skirtingų melodijų jūra. Nuo kalno visą apylinkę stebėjo ir teisė milžiniškas raudonas neoninis kryžius. Šį vakarą bus šventė - visi rys, gers ir tuščiažodžiaus, tad nenuostabu, kad dangus jau tada gėdijosi, raudo prieš būsimas miesto nuodėmes.
Vakaras, tamsu. Gatvės žibintų ir namų šviesos šaukte šaukė savo šiluma ir ramybe, tačiau jas vis labiau ir labiau tildė garsėjanti muzika ir praeivių kalbos bei karts nuo karto prieš nublukusias žvaigždes sušmėžuojantys fejerverkai. Skambčioja taurės, po truputį dūžta buteliai, vis nepataikydami į žemų dažnių ritmą, sklindantį iš naktinių klubų skruzdėlyno.
Išeiname į Alikantės gatves. Žmonės iš įvairių pusių plūsta į sausakimšas aikštes, kur dar gerą pusvalandį vėluos būsimas ugnies, dūmų, o galiausiai ir gaisrininkų šou. Kažkas minioje rūko žolę, man kojas iš už nugaros spardo irzlus pyplys, užėmęs patogią vietą savo soste ant ratų, o priešaky daugybė draugų, porų, giminaičių, šaudančių savo pačių asmenukes. Kažkas dar sugeba pasistumdyti ir pakaukti į ausį.
Ilgai lauktas liepsnų ir vandens paradas prasideda ir pasibaigia kone vienu akies mirksniu, bet šviesų šou dar neatėjo galas.
Lėktuvas absoliučiai neskuba, o aušra jo nelaukia. Mintyse keikiu pilotą, stiuardeses ir keleivius. Paskubėkit, tylos ir susikaupimo - jūs tuoj praleisit turbūt gražiausią dalyką, kurį galit pamatyti skrydžio metu 7 val. ryto. Mes pakylam. Keleiviai nenustoja šnarėti, bruzdėti ir kitaip trikdyti vienkartinį momentą. Stiuardesės kažką savo įkyriais balsais spygauja, bet to jau nebegirdžiu - prilipusi prie lango, matau tai, kaip Viduržemio jūra meiliai glaustosi ir bučiuoja Alikantės krantus. Pirmas ir paskutinis kartas čia, o viso to liudininkai tik aš ir vakar vakaro besigėdijantis įraudęs dangus.

Saldžių ašarų vynas

Šaltu vandeniu nuprausiu savo jau nebe tokį jauną, prakaito ir vėjo nugurintą veidą. Gilus, nevilties kupinas atodūsis išsprūsta iš lūpų visai netikėtai ir nenoromis. Suskilusiame veidrodyje žvelgiu į tuščias ir nykias akis. Jos tyli. Prakirsta lūpa, suknežinta nosis, mėlynės ir nubrozdinimai nesiruošia gyti - bent jau taip šią akimirką rėkia milijonai jų atspindžių šukėse. Stebiu, kaip lėtai, it kokios gyvatės, krumpliais šliaužia lipšnaus kraujo linijos, tarpusavy lenktyniaudamos, kuri daugiau išteps mano suvargusią, nežinia kada saulę mačiusią odą.
Nenoriu būti vienas, bet vienintelis suprantantis draugas, kuris yra šalia - tai tik saldžių ašarų vynas, kurio niekas nenori - visai kaip ir manęs.

Užmiršau, kad galiu prisiminti

Persikeliu į tetos sodą, kur dar baltapūkė mergytė bėgioju po žolynus su vos į rankas telpančiu prakąstu persiku. 

Keliauju į sapną, kuriame aš matau save krentančią nuo aukštos palangės ir susilaužančią koją. 

Girdžiu, kaip tėvai juokiasi iš to, kaip įlūžau į kartoninę batų dėžę ir taip, būdama vos trijų metų, pirmą sykį susilaužiau ranką. 

Bėgu žvyro keliu per sodus ant kampo tupinčios benamės katės link, o iš paskos seka kaimynų šuo - atsiprašau, dabar gailiuosi, bet jie vos vienas kito nepapjovė. 

Grįžtu vieną iš tų šeštadienių į kambarį, kur, įsisupusi į purpurinį pledą, žiūriu filmukus, o senelis pusryčiams prikepęs karštų sumuštinių ir išviręs kakavos. 

Šoku į sapną, kur visi žmonės vaikšto su tarakonų galvomis. 

Lekiu į tamsius rudens kambarius, apšviestus milijono žvakių, kai gatvėse dingdavo elektra. 

Patenku į darželio kiemą, kur varžydavomės, kas aukščiau išspirs kamuolį ir pataikys į Pranciškonų bažnyčios stogą. 

Žiūriu Ameliją iš Monmartro ir džiaugiuosi jos naivumu bei spalvomis.

Vėl lekiu į namus - čia jau purkšdama dėdės odekoloną, sugadinu jo kompiuterį. 

Grįžtu į darželį, kuriame praleidau pirmą savo gyvenime žemės drebėjimą. 

Šalia pasisodinu mamą ir liepiu jai rašyti viską, ką jai sakau. Taip gimė pirmoji mano knyga.

Lipu ant Sirvydo skvere esančio fontano ir tyčia įkrentu, taip sušlapindama suknelę, su kuria turėjau eiti į močiutės jubiliejų. 

Sode ant obels šakos pakabinu pirmąsias savo supynes. 

Stoviu ant kėdės prie šventinio stalo po savo krikštynų ir visiems pasakoju darželyje išmoktą pasaką apie uodus, pelytes ir puodus. 

Fotografuoju žolę ir žmones Sereikiškių parke. 

Keliauju į taip ilgai lauktą rugsėjo pirmąją, bet tada nesuprantu, kad manęs laukia kol kas blogiausi 4 gyvenimo metai pradinėje.  

Lekiu šokti valso su S. Neries gimnazijos abiturientais per jų paskutinio skambučio šventę. 

Pirmą kartą išgirstu ir suvokiu Bitlus per savo gimtadienį. ,,Golden Beatles" pataiko tiesiai į širdį. 

Pereinu į kitą mokyklą. Bijau. 

Susipažįstu su nuostabiausiais žmonėmis pasaulyje, bet tada dar neįtariu, kaip jie visi pakeis mano gyvenimą.

Paslystu ant ledo - taip antrą sykį susilaužau tą pačia ranką. Prasilenkiantys žmonės nekreipia dėmesio į verkiančią mergaitę Užupyje.

Per kiekvieną pertrauką ateinu pas auklėtoją ir kiekvieną sykį vis labiau ir labiau prie jos prisirišu. 

Patenku į avariją - matau, kaip automobilyje sklando dulkės nuo oro pagalvės ir jaučiu, kaip pakaušiu srūva kraujas.

Vieną žvarbų žiemos rytą žvelgiu į vyriškį, brendantį į vidurį ledinės Vilnelės. 

Gaunu pirmąjį dvejetą gyvenime - mokytoja randa ,,šperą". 

Grįžtu į savo pirmąją Atgają, kur atrandu save.

Matau, kaip apsiverčia fejerverkų dėžė ir mes bėgame į skirtingas Stalo kalno puses. 

Mane visi pasigauna ir suklijuoja lipnia juostele, galiausiai pradeda vilkt po tuščius mokyklos koridorius, kur su nuostabos šypsniu lydi rusų mokytoja. 

Vėl keliauju seno daugiabučio nevėdinamais koridoriais, kuriuose dusina pigus tabakas ir blykčiojantys šviestuvai - mintyse esu ,,Delfino viešbutyje" ir šoku savo gyvenimo šokį.

Persikeliu į tada, kai negaliu prašnekėti, o kojos ir rankos neklauso po tą vakarą įvykusio Red Hot Chili Peppers koncerto.

Pirmą kartą esu pažeminama dėl to, kad nežinojau ir suklydau. Nuo to laiko nekenčiu Bacho. 

Išlendu iš metro ir netenku žodžių - žvelgiu į taip ilgai trokšto Paryžiaus gatves.

Keliauju į tada, kai mano užkimusių žodžių klauso visa filharmonija.

Šoku į paskutinę ekskursiją su savo klase, kai nuo ežero pakrantės graibstėm ryto rūką, paskendę vyšninio tabako dūmuose. 

Grįžtu į akimirką, kai išvystu nesimetriškas sesės akis ir suvokiu, kad ji yra gražiausias žmogus šiame gyvenime.

Persikeliu į tuos kelis mėnesius, kai mano mintis maišė pirmą kartą matytas Kovos klubas.

Atsiduriu Nidoje, kur į Baltijos jūrą klykiam savo amžinybę. 

Matau pilną 17 troleibusą mokinių, paskendusių gėlėse savo auklėtojoms.

Atsiduriame Šv. Onos bažnyčioje, kur su glėbiu rožių ir ašaromis akyse patiriame didžiausią gėdą už savo įsibrovimą ir galiausiai gailestį už kiekvieną kąsnį šakočio, kurio mes taip ir nepasiėmėm. 

 Užsimerkiu ir paskęstu minios ir Foje euforijoje. 

Grįžtu į Luvrą, kur visi stumdosi vien tik tam, kad pamatytų brangiausią pasaulyje šypseną.

Pirmą kartą suvokiu, kad gražiausi sapnai yra užfiksuoti Jono Meko. 

Išgirstu klykiančias gerves - pagaliau aš ten, kur ir turiu būti. 

Prisimenu, kaip sušunkama ,,Tylos!" ir pakyla uždanga... 9 kartus iš eilės.

Patenku ant namo stogo, nuo kurio matosi sausros nukankinti laukai, o tolumoje sklando avių bandos sukelti dulkių debesys.

Girdžiu, kaip mama su drauge pritaria Šiaurės krypties vokalistui ir suvokiu, kad jaunas esi tol, kol girdi savo jaunystės muziką.  

Atsiduriu lėktuve, kai saulė, vos pakilusi virš horizonto, budina Alikantę, kurios bučiuoti nenustoja Viduržemio jūra. 

Grįžtu į 90-ųjų kiemą, kur kiekvienas yra žvaigždė, nors meilės ir nėra. 

Girdžiu, kaip Saulius vis dainuoja ,,Tikėk ir pasaka ateis..."

Vėl atsiduriu priešais langą, nuo kurio matyti tušti kiemai ir žmonės, vaikštantys nuo saulės degančiais stogais. 

Kaip norėjau pasiklysti tarp raudonų stogų

Palinkau virš vandens ir į savo romų atspindį panardinau rankas.Su iškart upės vėsos apglėbtais pirštais atsisveikindavo vis nauji ir nauji ratilai. Tūkstančiai saulių spindėjo tarp mažų bangelių. Srovė vis užkliūdavo už nusvirusių medžių šakų, kliuvo ir už seklumoje dunksančių akmenų. Mačiau, kaip upe keliavo daugybė sudžiuvusių ar vis dar žaliuojančių lapų lapiūkščių. Net nesusimąsčiau, kad daugiau nei pusė jų niekada nepasieks jūros.

Žolė glosto pėdas. Paukščiai taip džiugiai ir garsiai klega, kad kartais net pametu mintis ir užmirštu, kad už medžių sienos plyti raudonų stogų jūra, karts nuo karto paįvairinama keletu bažnyčios bokštų ar pilkų daugiabučių. Sunku patikėti, kad už visos šios ramybės alsuoja niekada neužmiegantis miestas, kuriame zuja automobiliai ir daugybė įvairių žmonių.

Vilnius nuostabus. Jame gali klaidžioti valandų valandas, bet nebus nė akimirkos dvejonių jo įstabumu ir didybe. Kartais atrodo, kad jis pernelyg geras visiems, netgi tiems, kurie jo grožio neverti. Ar miestas gali pavargti nuo savo žmonių? Ar jis gali dūsauti, o kartais gal ir gėdytis, dėl to, kas vyksta jame? Kažin, ar kas girdi jo pasitaikančias abejones ar skundus...

Vaikštau Senamiesčio gatvelėmis. Noriu nors kartą čia pasiklysti, bet tai yra per daug sunku. Kad ir tūkstančius kartų būčiau ėjusi pro kokį skverą ar skersgatvį, vistiek turisto žvilgsniu lakstysiu po architektūrą ir kažkur keliaujančius žmones, nes kiekvieną sykį atrandi vis kažką naujo.Vieną dieną akys užklius už kokio nors kvapą gniaužiančio fasado, o kitą - už šuns, tyliai stebinčio ir teisiančio kiekvieną praeivį už lango.

Tuo man ir patinka ilgi pasivaikščiojimai po senojo miesto gatves - nes nežinia, kada atrasi tai, ko dar prieš tai neteko atrasti.

Blogos manieros ir nukramtytos ausys arba kaip susidūriau su sąžine

Kai buvau dar visai mažytė, nuolatos tarškianti ir niekada neužsičiaupianti mergytė, teko susipažinti su sąžine. Ji atklydo netikėtai ir gan nelauktai - užsikabarojo vijokliais į antrą aukštą, labai skubotai pasibeldė į trapius it popierius senus medinius langus ir, nesulaukusi jokio atsakymo, labai nemandagiai įsibrovė į mano gyvenimą. Maža, nieko nesuprantanti, pradėjau piktintis, trypčiot kojom ir raukyti veidą - kas ji per viena, kad nelaukta ateina ir dar mėgina viską apversti aukštyn kojom? Jokių manierų, jokios pagarbos namų šeimininkams - nieko! Bėgte bėgau mamai skųstis, bet ta tik gūžtelėjo pečiais, pamosavo rankomis - ji nieko padaryti negalinti - atėjo laikas. Pala pala, tai ji čia pagal valandas kaip poliklinikoj užsirašius? Lekiu į virtuvę, per grindis brūžinu taburetę, kol galiausiai pasistatau ją prie sienos, ant kurios, kaip kokia relikvija, kabo storas kalendorius. Ir patį kalendorių varčiau, ir galvą sukiojau  - nieko. Kodėl gi toji diena skiriasi nuo visų kitų? O kodėl sąžinė negalėjo atklysti čia anksčiau ar vėliau? Negi ji tokia užsiėmusi? Negi ji dirba daugiau nei tėvelis? Aš buvau apstulbusi - juk šitaip negali būti! 

Galiausiai supratau, jog nevalia delsti, reikia kuo greičiau imtis kažkokių priemonių, kad ta nelauktoji viešnia kuo skubiau neštų savo kudašių ir paliktų mano nerūpestingą gyvenimėlį ramybėj. Ryžtingai nužygiavau atgal į koridorių, kurio gale, prie pat kambario durų lūkuriavo ji. Be jokių emocijų, be jokio garso, apsišarvavusi kantrybe, ji tupėjo ir stebėjo mane didelėmis akimis. Tupėjo, stebėjo, tupėjo, stebėjo, kol galiausiai nusprendė gerai pakandžioti mano dešinę ranką. Ir kas tada? Ogi ašarų upeliai ir ne bet kokių, o krokodilų! Didžiausia sąžinės auka stovėjo ir bliovė kiek tik gerklė leido. O viešnia tik kitą ranką grybšt ir labai tyliai, lyg niekur nieko, nutipeno prie mano lovos, užšoko, pasisukiojo sykį kitą aplink save ir, patogiai nuleidusi uodegą, užsnūdo. 

Iš kur toks įžūlumas? Kas taip drįsta?! Tokie ir panašūs klausimai dar ilgai kamavo mano mažą galvelę, tačiau, laikui bėgant, pripratau ir apsipratau su sąžinės kompanija, o vėliau netgi susidraugavau! Aišku, savo blogų įpročių ponia neatsisakė, tik kad gal kiek nuolaidesnė ji patapo - karts nuo karto, profilaktiškai, kai nežiūriu, krimsteli į ausį ar pagraužia kojos pirštą ir, kad per daug nepykčiau ar nesidžiaugčiau jos atsikračius, susirango man ant kelių ir užsnūsta. Ką jau padarysi - juk toks jau tas gyvenimas, kai tave aplanko sąžinė nelemta... 

Eilės visų gerbiamai tuščiai vietai

Žvelgiu į tave ir matau šlykščią tuštybę,

Kuri vimdo mane. 

Kiekvienas žodis, kiekvienas veiksmas, 

Kiekviena emocija tavo akyse 

Tik dar labiau kelia pasidygėjimą 

Tavo asmenybe. 

Atvirai, net nežinau, kas yra kvailiau - 

Ar tas faktas, kad tu man rūpi,
Ar tas faktas, kad esi tu pati. 

Nič nieko nesupranti, 

Bet tik tauški neužsičiaupdama, 

O dar tas tavo apgailėtinas drebantis balsas -
Tfū, norisi tik spjaut į tave.

Kažin kodėl tu tokia mylima? 

Žmonės tik liaupsina, giria, 

Bet ar tu to verta? 

Negaliu suvokti, kaip gi tokia

Dar gali tikėtis visko iš gyvenimo, 

Kai esi šitokia viena? 

Viena iš milijono -

Tokia kaip ir visi. 

Valstybės tarnautoja,

Nepergyvenk - 

Tiesiog tai parašyta ant kaktos 

Kad nieko nepasieksi niekados niekados. 

Buvau rytoj, būsiu ir vakar

Esi tuščioje erdvėje. Bekūnė būtybė, apgaubta paslaptingų ir niekad neišmatuojamų baltųjų tolių. Atrodo, eitum ir eitum, be galo, be krašto, tik kad niekas nesikeičia. Šliaužtum, pėdintum, skuostum - nesvarbu - vis tiek nieko nejausi - nei šalčio, nei šilumos, nei kojų skausmo, nei prakaito, lėtai keliaujančio tavo neegzistuojančia oda. Išskyrus nerimą, tą nepaaiškinamą nerimą, kuris kąsnis po kąsnio ėda tave iš vidaus, kažkur nematomoj krūtinės ląstoj.

Staiga pažvelgi žemyn į neįmanomas pėdas, kurias gaubia iš kažin kur atsiradęs vėsus vanduo. Jo nematai, bet girdi, kuomet iš nevilties lėtai slinki į pasaulio kraštą, kuris atrodo taip toli. Čia nėra nei minučių, nei sekundžių - tik nesuskaičiuojama amžinybė, kuri varo iš proto kiekvieną neapibrėžtą akimirką. 

Ir kažkuriuo neegzistuojančios akies mirksniu, iš niekur pradeda plūsti silpni elektros impulsai, kurie tarsi skruzdės erzinančiai bėgioja po visą kūną. Jie didėja, greitėja, atrodo, kad pradėsi klykt iš skausmo, bet negali. Negali, nes neturi balso, neturi sielos, neturi ir minčių.

Erdvė užsipildo juodų žaibų kamuoliais. Akyse net raibuliuoja, kaip pasakiškai baisu ir gražu, o tu po truputį tirpsti ir keliauji atbulai, atbulai, atbulai, kol galiausiai pradeda spengti ausyse ir staiga dingsta visi vaizdai. Tik gerai pažįstama sena draugė paranoja prilaiko už rankos, kad nesijaustum toks svetimas, koks tu buvai. 

Jos balkone nuvyto gėlės

Kiekvieną rytą, pažadinta pirmųjų saulės spindulių, ji išlįsdavo lauk įsisupusi į chalatą, atsiremdavo į turėklus ir, gerdama stipriai garuojančią kavą, žvelgdavo iš aukšto į jau spėjusį prabusti miestą. 

Kiekvieną rytą ji sėdėdavo ant sulankstomos kėdės ir atlošusi galvą mėgaudavosi pavasario šiluma, kuomet jos šlapius plaukus nežymiai kilnodavo lengvas vėjelis, atsklisdavęs iš nežinia kur. 

Kiekvieną rytą ji niūniuodavo vis kitokią, bet visiems žinomą melodiją, o jos pirštai pritardami barbendavo į puodelį rankose. 

Kiekvieną popietę, palikusi praviras balkono duris, ji staiga kažkur iškeliaudavo - užrakinus buto duris, nubėgdavo laiptais žemyn ir su paslaptinga šypsena tai paskęsdavo, tai išnirdavo tarp milžiniškų pastatų šešėlių. 

Kiekvieną popietę ji vis sutikdavo kokį žmogų, nežymiai linktelėdavo ir toliau eidavo nežinios link, kol galiausiai išnykdavo miesto šurmuly. 

Kiekvieną vakarą, kai dar nenurausdavo dangus, ji netikėtai atsidurdavo laiptinėje ieškodama raktų ir trypčiodama koja vis kitokį ritmą. 

Kiekvieną vakarą, pro vis dar atvirą balkoną, lėtai ir nerangiai atsiraitydavo skaniausi prieskonių kvapai ir atkeliaudavo lengvas aliejuje kepamų daržovių čirškesys. 

Kiekvieną vakarą, kai jau viskas paskęsdavo saldžiame raudony, pasigirsdavo skambutis į duris ir staiga jos butas prisipildydavo juoko ir natūraliai aidinčių žodžių.

Kiekvieną naktį jie atkimšdavo vis naują butelį vyno ir drumsdavo taurių skambesiu akimirką tylią. 

Kiekvieną naktį viskas skendėdavo džiazo jūroje, kuri šitaip maloniai užliūliuodavo. 

Kiekvieną naktį girdėdavosi tylus chaosas, kuomet visi supuldavo atsisveikinti vienas su kitu. 

Kiekvieną naktį staiga viskas nurimdavo, nes buto durys galiausiai užsitrenkdavo. 

Ir, deja, kiekvieną kartą ji vis tiek užmiršdavo, kad reikia palaistyt gėles balkone.