Širdis staigiai stukteli sykį greičiau nei įprastai. Akimirkai sulaikai kvėpavimą. Užmerki akis ir leidiesi vėjo nešamas. Kartu su mintimis plauki palei srovę. Nekyla jokių klausimų kaip „Kas tu? Ko tu nori? Kodėl taip?", nes tą momentą žinai, kad tu išties gyveni, o ne tik egzistuoji. Bent vienai sekundės dailiai jauti kiekvieną lengvą vėjo, žolės ar saulės spindulių prisilietimą, pagaliau paukščių giesmės nebesudaro vienos milžiniškos maišaties, o akys staiga išvysta tai, ko niekada neįsivaizdavai esant. Tavo veide pasirodo nuoširdus šypsnis, nes supranti, kad visgi nesapnuoji, kad pasaulis pilnas nenusakomų grožybių, kad praleidai šitokią dalį gyvenimo tūnodamas savo rūpesčių kokone naikindamas viltis viską pradėti iš naujo...
Prašau, nupieški man sielą, kad pagaliau pradėčiau jausti...