Noriu kurti gražius dalykus. Būti gražiu žmogumi. Kad gražūs žmonės galėtų gėrėtis gražiais darbais.
Kad aplinkui žydėtų gėlės, prieš tai buvusios mano žodžiais. Augtų visas sodas. Liūliuojanti, vėjo myluojama žiedų jūra. Sodas būtų laistomas mano ašaromis, bet ne liūdesio ir ne kartėlio. Vaikai čia bėgiotų tarp vaismedžių, raškytų sultingus ir saulės išbučiuotus obuolius. Ak, kad tik tai būtų gražu.
Noriu, kad žmonių juokas nuoširdžiai aidėtų, kaip upelio čiurlenimas, kaip šviežios vitaminų pilnos sultys. Noriu, kad mano žodžiai trykštų gyvenimu, neišpasakytu džiaugsmu, kurį norisi laikyti spurdantį tvirtai suspaudus delne. Nepaleisti. Laikyti, glausti prie širdies. Tuo pačiu dalintis - plėšyti į gabalus, kaip kad plėšytų skurdžių karalius savo tautai. Noriu sodo, trešto mano krauju - pilna auka, dangiškąja duokle gyvenimui. Kad vaikų kojos basomis liestų rasotą minkštą žolę, o visos dilgėlės ir erškėčių vainikai liktų tik man.
Noriu kurti grožį. Ne dėl to, kad kas mėtytų po kojomis laurų vainikus, o kad pati galėčiau klūpėti ant kelių, bučiuoti ir plauti žaizdotas Jūsų kojas. Kurti grožį - ne per saldų, bet tikrą, kaip ir visi tie nubrozdinimai ar rėžiai odoj, atsidūrę nuo rožių spyglių.