Esi tuščioje erdvėje. Bekūnė būtybė,
apgaubta paslaptingų ir niekad neišmatuojamų baltųjų tolių. Atrodo, eitum ir
eitum, be galo, be krašto, tik kad niekas nesikeičia. Šliaužtum, pėdintum,
skuostum - nesvarbu - vis tiek nieko nejausi - nei šalčio, nei šilumos, nei kojų
skausmo, nei prakaito, lėtai keliaujančio tavo neegzistuojančia oda. Išskyrus
nerimą, tą nepaaiškinamą nerimą, kuris kąsnis po kąsnio ėda tave iš vidaus,
kažkur nematomoj krūtinės ląstoj.
Staiga pažvelgi žemyn į neįmanomas pėdas,
kurias gaubia iš kažin kur atsiradęs vėsus vanduo. Jo nematai, bet girdi,
kuomet iš nevilties lėtai slinki į pasaulio kraštą, kuris atrodo taip toli. Čia
nėra nei minučių, nei sekundžių - tik nesuskaičiuojama amžinybė, kuri varo iš
proto kiekvieną neapibrėžtą akimirką.
Ir kažkuriuo neegzistuojančios akies
mirksniu, iš niekur pradeda plūsti silpni elektros impulsai, kurie tarsi
skruzdės erzinančiai bėgioja po visą kūną. Jie didėja, greitėja, atrodo, kad
pradėsi klykt iš skausmo, bet negali. Negali, nes neturi balso, neturi sielos,
neturi ir minčių.
Erdvė užsipildo juodų žaibų kamuoliais.
Akyse net raibuliuoja, kaip pasakiškai baisu ir gražu, o tu po truputį tirpsti
ir keliauji atbulai, atbulai, atbulai, kol galiausiai pradeda spengti ausyse ir
staiga dingsta visi vaizdai. Tik gerai pažįstama sena draugė paranoja prilaiko
už rankos, kad nesijaustum toks svetimas, koks tu buvai.