Kiekvieną rytą, pažadinta pirmųjų saulės spindulių, ji išlįsdavo lauk įsisupusi į chalatą, atsiremdavo į turėklus ir, gerdama stipriai garuojančią kavą, žvelgdavo iš aukšto į jau spėjusį prabusti miestą.
Kiekvieną rytą ji sėdėdavo ant sulankstomos kėdės ir atlošusi galvą mėgaudavosi pavasario šiluma, kuomet jos šlapius plaukus nežymiai kilnodavo lengvas vėjelis, atsklisdavęs iš nežinia kur.
Kiekvieną rytą ji niūniuodavo vis kitokią, bet visiems žinomą melodiją, o jos pirštai pritardami barbendavo į puodelį rankose.
Kiekvieną popietę, palikusi praviras balkono duris, ji staiga kažkur iškeliaudavo - užrakinus buto duris, nubėgdavo laiptais žemyn ir su paslaptinga šypsena tai paskęsdavo, tai išnirdavo tarp milžiniškų pastatų šešėlių.
Kiekvieną popietę ji vis sutikdavo kokį žmogų, nežymiai linktelėdavo ir toliau eidavo nežinios link, kol galiausiai išnykdavo miesto šurmuly.
Kiekvieną vakarą, kai dar nenurausdavo dangus, ji netikėtai atsidurdavo laiptinėje ieškodama raktų ir trypčiodama koja vis kitokį ritmą.
Kiekvieną vakarą, pro vis dar atvirą balkoną, lėtai ir nerangiai atsiraitydavo skaniausi prieskonių kvapai ir atkeliaudavo lengvas aliejuje kepamų daržovių čirškesys.
Kiekvieną vakarą, kai jau viskas paskęsdavo saldžiame raudony, pasigirsdavo skambutis į duris ir staiga jos butas prisipildydavo juoko ir natūraliai aidinčių žodžių.
Kiekvieną naktį jie atkimšdavo vis naują butelį vyno ir drumsdavo taurių skambesiu akimirką tylią.
Kiekvieną naktį viskas skendėdavo džiazo jūroje, kuri šitaip maloniai užliūliuodavo.
Kiekvieną naktį girdėdavosi tylus chaosas, kuomet visi supuldavo atsisveikinti vienas su kitu.
Kiekvieną naktį staiga viskas nurimdavo, nes buto durys galiausiai užsitrenkdavo.
Ir, deja, kiekvieną kartą ji vis tiek užmiršdavo, kad reikia palaistyt gėles balkone.