Viskas
tik
per
vieną
nuogą
Eleną -
Trojos
karas
ir
šimtas
trojanų.

Būti gražiu žmogumi

Noriu kurti gražius dalykus. Būti gražiu žmogumi. Kad gražūs žmonės galėtų gėrėtis gražiais darbais.
Kad aplinkui žydėtų gėlės, prieš tai buvusios mano žodžiais. Augtų visas sodas. Liūliuojanti, vėjo myluojama žiedų jūra. Sodas būtų laistomas mano ašaromis, bet ne liūdesio ir ne kartėlio. Vaikai čia bėgiotų tarp vaismedžių, raškytų sultingus ir saulės išbučiuotus obuolius. Ak, kad tik tai būtų gražu.
Noriu, kad žmonių juokas nuoširdžiai aidėtų, kaip upelio čiurlenimas, kaip šviežios vitaminų pilnos sultys. Noriu, kad mano žodžiai trykštų gyvenimu, neišpasakytu džiaugsmu, kurį norisi laikyti spurdantį tvirtai suspaudus delne. Nepaleisti. Laikyti, glausti prie širdies. Tuo pačiu dalintis - plėšyti į gabalus, kaip kad plėšytų skurdžių karalius savo tautai. Noriu sodo, trešto mano krauju - pilna auka, dangiškąja duokle gyvenimui. Kad vaikų kojos basomis liestų rasotą minkštą žolę, o visos dilgėlės ir erškėčių vainikai liktų tik man.
Noriu kurti grožį. Ne dėl to, kad kas mėtytų po kojomis laurų vainikus, o kad pati galėčiau klūpėti ant kelių, bučiuoti ir plauti žaizdotas Jūsų kojas. Kurti grožį - ne per saldų, bet tikrą, kaip ir visi tie nubrozdinimai ar rėžiai odoj, atsidūrę nuo rožių spyglių.

Kas mažais kąsniais, o kas gabalais

Gyvenimas yra didelis pavienių, padrikų kadrų mišinys. Visai kaip Jono Meko filmas. Milijonas žurnalų iškarpų - modelių kojos, gaspadinių kepiniai, plėšrūnų medžioklės, protingai šnekančių tetų ir dėdžių juodai balti veidai ir kilometriniai tekstai. Pasimėgauti tokiomis dėlionėmis niekaip nepavyksta, jos pažeriamos ant stalo visada ne laiku - tai laukia vienas kitas rašto darbas, tai vis reikia suplauti indus ar nueiti į kokį renginį, nes socialiniame tinkle paspaudžiau „Dalyvauti".

Kartais, net ir turint laiko, užsiimti kruopščiais rankdarbiais nesinori - sustingę pirštai, drumstas žvilgsnis į lubas, vegetacija gulint sujauktame guolyje. Šiaip ne taip išsiridenu, pakeliui dar užlipu ant vienos kitos besimėtančios lego kaladėlės ir klesteliu dėlionių krūvoje. Viskas mirga marga, nežinau nuo ko pradėti. Detalės nė viena nesijungia, spalvos nedera. Galvoju, viešpatie, kodėl man taip?  Negi niekas kitas negalėjo apsiimti mano gyvenimo dėliojimu? Ar galiu jį kam nors perleisti, o gal paskolinti? Na, pasimėgaukit juo kas nors už mane! Trumpam...

Bet tada ateina ta akimirka, kai kažkas aplieja šaltu vandeniu ir kelis kartus gerai papurto. Staiga pajuntu, kaip su visa sukaitusių žmonių minia judu bliuzroko ritmu. Tvanku, negana to, tai buvo ne vanduo, o alus. Kažkas užmina ant kojos, bet nepykstu - juk pati nemoku šokti ir lygiai taip pat negrabiai kitiems traiškau pėdas. Šalia stovintis draugas čiumpa už rankos, išsuka mane. Sėkmingai plakuosi į minią vis atsiprašinėdama, bet taip ir iki galo nesuvokdama, kas vyksta. Išsilieję veidai linksmi, įraudę. Įdomu, kokias problemas jie nori aplaistyti? Ar jie irgi nusprendė mesti savo gyvenimo dėliones į šalį, paskandinti jas alkoholio migloje?

Kitą akimirką jau sėdime ant laiptų lauke, esame apsupti iš visų pusių daugybės slibinų, jiems iš lūpų virsta tiršti dūmai. Girdžiu, kaip tirpsta mėtiniai burbuliukai filtruose, spragsi smilkstantis tabakas. Vienas iš rūkorių žengia kelis žingsnius į vidurį, garsiai krenkšteli ir meta nuorūką iš visų jėgų į grindinį, prispaudžia ją ir gerai patrina nešvariu batu. Kažkada per Discovery girdėjau, kad toks buvęs slibinų ritualas, dėl kurio jie masiškai pradėję nykti. Matyt, kai kam vis dar sunku nepaisyti tradicijų.

Net nespėju atsitokėti, kaip kojos neša visu greičiu skersai sankryžos. Aplinkui pypsi automobiliai, kažkas garsiai šaukia, girdžiu daugybę praeivių žingsnių. Jaučiuosi taip, tarsi bėgčiau Luvro salėmis - mėginu pagerinti pasaulio greičio rekordą. Gatvių ir mašinų žibintai nutvieskia mums trasą, raudonos šviesoforų šviesos suliepsnoja mūsų akyse. Keista, kad niekas kitas nesivaržo. Daug ką praranda - laimėjimo euforija juk būna tokia saldi!

Atrodo, jau beveik pasiekiu finišo tiesiąją, bet tada susipina kojos. Krentu į betono patalą. Jaučiu, kaip gelia kelius, kraujas srūva oda. Prisimenu vaikystę, kai lėkdavau su vėju iki kol žvyras išardavo mano kojas. Visada atrodė, kad kelių ir kelio sandūra prilygsta fermentinio sūrio ir burokinės tarkos šokiui. Ak, ir vėl aš apie tuos šokius... Bet juk niekas nebenorės matyti fokstroto sumuštomis ir nubrozdintomis kojomis.

Atsiguliu ant nugaros, prieš akis tūkstančiai išblukusių saulių, paskendusių naktiniame danguje. Suneriu tvinkčiojančius pirštus ir įsivaizduoju, kaip semiu gyvybės vandenį, pilną žvaigždžių dulkių. Apima besąlygiškas juokas. Juk voliotis jaunai merginai ant grindų, o dar vidury nakties su prakirstu keliu - baisiai nepadoru. Nors ir prasmegčiau betono jūroje, bet atsikelti niekaip negaliu. Galvoje daugybė scenarijų, kaip mėginčiau išgyventi šaltos žiemos speigus būtent čia. Ar atneštų man kas nors sudžiuvusio batono kriaukšlę, skardinį puodelį ant virvutės, sklidinai pripiltą pieno?

Juokas aidi ir toliau. Šiuo metu aš mėtau savo gyvenimo detales Prancūzparkyje ant asfalto. Tikiuosi, kad bent vargšai jas susirinks apgraibomis, galės pasimatuoti ar išmainyti į saujas pigaus tabako. Kam tas rašalas, kam ta naminė, kai savo smulkių džiaugsmų balzamu dužusias širdis ir nelaimingas sielas išgydyti galiu? Mano mažus kasdienybės stebuklus apspitę nešvarūs balandžiai, jie irgi springsta juokais. Kaip absurdiška numirti nuo tokių nedidelių kąsnių, kai dažniausiai visi krato kojas valgydami gabalais...

41 „myliu", pakol nusibos ir tiesiog numirsiu

Myliu tave, bet noriu daužyti tavo langus ir spardyti venerinio nutrupėjusias sienas.
Myliu, juokinga, todėl geriu širdies lašus.
Myliu, gal ir ne visai juokinga, bet būtent dėl to man jie nė kiek nepadeda.
Myliu, nors tavo stalčiuj ne viena pora ryškiaspalvių neriniuotų pantalonų.
Myliu myliu myliu ir nardinu savo ledinius pirštus į tavo nesamus plaukus, suimu įsivaizduojamas sruogas ir bučiuoju.
Myliu tave, todėl noriu įleisti į tave visas šaknis, prisirišti ir nepaleisti.
Myliu, Dieve, kaip aš myliu - atiduočiau kiekvieną odos lopinėlį, kad tik jusčiau tavo karštas ašaras, riedančias manaisiais skruostais.
Myliu tave, taip, tave, bet tik tarp kitko, nes, matyt, aš idiotė, o tu man tik vienintelis.
Myliu, po velnių, be proto myliu -  išsibadyčiau akis ir ausis, liežuvį išsiraučiau, vašku užplikyčiau šnerves.
Myliu, labai myliu, todėl basa stoviu liūtyje, kad elektra bėgiotų manimi, o dėl trumpo sujungimo šiauštųsi suskilę plaukų galiukai.
Myliu ilgiau, nes sadistiškai klaidini ir vedžioji už piršto.
Myliu myliomis dar toliau, kai rodai tai, kas įsirėžia akyse taip, lyg būčiau spoksojusi į saulę ir mėginčiau išmirksėti jos paliktas dėmes.
Myliu ir prakeikiu, nors ir draskai mano smakrą, alkūnes ir kelius lietaus išartu betonu.
Myliu tave, kadangi dusini, o vėliau leidi vėjui žaisti mano plaukuose.
Myliu, dėl to birželio liepsna nusideginčiau rankas ir kojas, o likusią odą išdalyčiau vargšams.
Myliu, velnių nešiotasis, kaip myliu tavo prakaito ir tepalų tvaiką, šlapio grindinio bei šviežių bandelių aromatų kakofoniją.
Myliu, nes pasitiksi mane telkšančią su botais baloje, o kartais ir visiškai permirkusią po kaštonų lapija.
Myliu, bet kartais keliauju per perėjas, dviračių takais link tavęs tip topais.
Myliu, nors ir žinau, kad užmirši mane mėlynomis lūpomis ar žarijomis įkaitintais žandais.
Myliu, ir ačiū Dievui, kad galiu tau šnabždėti ir klykti rėkti vienu metu.
Myliu myliu myliu, todėl pamečiau visas galvas, kurias turėjau, nors ne visai dar išprotėjau.
Myliu, tad šoku su tavim auksinėse parduotuvių vitrinose lėtą fokstrotą.
Myliu, siaubingai myliu, bet negaliu nenumindžioti tau kojų, nes šokti taip ir neišmokau.
Myliu, o myliu išsiviepusi, valiūkiškai mirktelėjusi ir bėgdama į tavo glėbį degant raudonai šviesai.
Myliu, tačiau net ir įmantriausiais apsakymais, romanais, dainomis ar eilėmis negalėčiau išmatuoti, kaip ir kiek.
Myliu tave tokį vienišą ir apgaulingą - miražą, kurio negaliu išimti iš akies.
Myliu ir dėkoju, kad dėl tavęs nebus nieko kito tokio tikro ir mano mano mano.
Myliu, po velnių, tik gaila, kad niekad nesuprasi, kaip dėl tavęs kartais kenčiu.
Myliu tave, Vilniau, myliu, nors ir puikiai žinau, kad tau niekaip neužteks 41 „myliu" ir kartosiu tai, pakol nusibos ir tiesiog numirsiu.

Postsovietinis pavasaris

Sakei, kad mano akys
Kaip balos Savanorių prospekte,
O lūpos suskilusios
Lyg sovietinio daugiabučio fasadas.
Pridūrei, kad ir plaukai -
Benzino dėmės ant asfalto,
O rankos šiurkščios taburetės
Girto, bet grubaus dailidės.
Ir tu sudaužei termometrą,
Persūdei faršą -
O aš tik kvėpuoju gyvsidabriu ir,
Eina sau, kaip tave myliu!

ant grindų

ant grindų
apsivėlusioj tamsoj
kineskopinio televizoriaus
triukšmo akinamos 

bėga akys 

dar nesustingusio veido 

prietemoj 

ir rankų pirštai 

suledėję kartu su dulkių 

zuikiais šoka lietaus 

maldauja mano 

arkangelo 

jo išganyto 

laukia lietaus 

neniūniuok 

kad neišbėgtų akys 

nenušoktų jam kulnų 

ir paliktų dulkių 

zuikius nuogus 

kineskope 

ant grindų

Demokratijos ašarinės dujos

Aš tas skruostas, ašarotas, kurį vėl priglausi prie kito, 

Šiltesnio, nes tu esi vyras ir tu privalai visuomet jaustis gerai. 

Aš tas makiažas ant tavo akių, kurį nejučia nusitrinsi, 

Susivokusi, nes tu esi moteris ir tu privalai visuomet atrodyt gerai.  

Aš tos riaušės, pilnos raudonio, kurias išsiblaškęs

Pamirši, nes tu esi vyras ir tu privalai visuomet elgtis gerai. 

Aš tas smurtas, klykiantis ašarų, kurio net ir norėdama  

Nepamatysi, nes tu esi moteris ir tu privalai visuomet kalbėti gerai.

Aš tas karas, užrištomis akimis, kurio vieną dieną visgi 

Pasiilgsit, nes jūs esat žmonės ir jūs privalot visuomet gyventi gerai.