Kaip norėjau pasiklysti tarp raudonų stogų

Palinkau virš vandens ir į savo romų atspindį panardinau rankas.Su iškart upės vėsos apglėbtais pirštais atsisveikindavo vis nauji ir nauji ratilai. Tūkstančiai saulių spindėjo tarp mažų bangelių. Srovė vis užkliūdavo už nusvirusių medžių šakų, kliuvo ir už seklumoje dunksančių akmenų. Mačiau, kaip upe keliavo daugybė sudžiuvusių ar vis dar žaliuojančių lapų lapiūkščių. Net nesusimąsčiau, kad daugiau nei pusė jų niekada nepasieks jūros.

Žolė glosto pėdas. Paukščiai taip džiugiai ir garsiai klega, kad kartais net pametu mintis ir užmirštu, kad už medžių sienos plyti raudonų stogų jūra, karts nuo karto paįvairinama keletu bažnyčios bokštų ar pilkų daugiabučių. Sunku patikėti, kad už visos šios ramybės alsuoja niekada neužmiegantis miestas, kuriame zuja automobiliai ir daugybė įvairių žmonių.

Vilnius nuostabus. Jame gali klaidžioti valandų valandas, bet nebus nė akimirkos dvejonių jo įstabumu ir didybe. Kartais atrodo, kad jis pernelyg geras visiems, netgi tiems, kurie jo grožio neverti. Ar miestas gali pavargti nuo savo žmonių? Ar jis gali dūsauti, o kartais gal ir gėdytis, dėl to, kas vyksta jame? Kažin, ar kas girdi jo pasitaikančias abejones ar skundus...

Vaikštau Senamiesčio gatvelėmis. Noriu nors kartą čia pasiklysti, bet tai yra per daug sunku. Kad ir tūkstančius kartų būčiau ėjusi pro kokį skverą ar skersgatvį, vistiek turisto žvilgsniu lakstysiu po architektūrą ir kažkur keliaujančius žmones, nes kiekvieną sykį atrandi vis kažką naujo.Vieną dieną akys užklius už kokio nors kvapą gniaužiančio fasado, o kitą - už šuns, tyliai stebinčio ir teisiančio kiekvieną praeivį už lango.

Tuo man ir patinka ilgi pasivaikščiojimai po senojo miesto gatves - nes nežinia, kada atrasi tai, ko dar prieš tai neteko atrasti.

Blogos manieros ir nukramtytos ausys arba kaip susidūriau su sąžine

Kai buvau dar visai mažytė, nuolatos tarškianti ir niekada neužsičiaupianti mergytė, teko susipažinti su sąžine. Ji atklydo netikėtai ir gan nelauktai - užsikabarojo vijokliais į antrą aukštą, labai skubotai pasibeldė į trapius it popierius senus medinius langus ir, nesulaukusi jokio atsakymo, labai nemandagiai įsibrovė į mano gyvenimą. Maža, nieko nesuprantanti, pradėjau piktintis, trypčiot kojom ir raukyti veidą - kas ji per viena, kad nelaukta ateina ir dar mėgina viską apversti aukštyn kojom? Jokių manierų, jokios pagarbos namų šeimininkams - nieko! Bėgte bėgau mamai skųstis, bet ta tik gūžtelėjo pečiais, pamosavo rankomis - ji nieko padaryti negalinti - atėjo laikas. Pala pala, tai ji čia pagal valandas kaip poliklinikoj užsirašius? Lekiu į virtuvę, per grindis brūžinu taburetę, kol galiausiai pasistatau ją prie sienos, ant kurios, kaip kokia relikvija, kabo storas kalendorius. Ir patį kalendorių varčiau, ir galvą sukiojau  - nieko. Kodėl gi toji diena skiriasi nuo visų kitų? O kodėl sąžinė negalėjo atklysti čia anksčiau ar vėliau? Negi ji tokia užsiėmusi? Negi ji dirba daugiau nei tėvelis? Aš buvau apstulbusi - juk šitaip negali būti! 

Galiausiai supratau, jog nevalia delsti, reikia kuo greičiau imtis kažkokių priemonių, kad ta nelauktoji viešnia kuo skubiau neštų savo kudašių ir paliktų mano nerūpestingą gyvenimėlį ramybėj. Ryžtingai nužygiavau atgal į koridorių, kurio gale, prie pat kambario durų lūkuriavo ji. Be jokių emocijų, be jokio garso, apsišarvavusi kantrybe, ji tupėjo ir stebėjo mane didelėmis akimis. Tupėjo, stebėjo, tupėjo, stebėjo, kol galiausiai nusprendė gerai pakandžioti mano dešinę ranką. Ir kas tada? Ogi ašarų upeliai ir ne bet kokių, o krokodilų! Didžiausia sąžinės auka stovėjo ir bliovė kiek tik gerklė leido. O viešnia tik kitą ranką grybšt ir labai tyliai, lyg niekur nieko, nutipeno prie mano lovos, užšoko, pasisukiojo sykį kitą aplink save ir, patogiai nuleidusi uodegą, užsnūdo. 

Iš kur toks įžūlumas? Kas taip drįsta?! Tokie ir panašūs klausimai dar ilgai kamavo mano mažą galvelę, tačiau, laikui bėgant, pripratau ir apsipratau su sąžinės kompanija, o vėliau netgi susidraugavau! Aišku, savo blogų įpročių ponia neatsisakė, tik kad gal kiek nuolaidesnė ji patapo - karts nuo karto, profilaktiškai, kai nežiūriu, krimsteli į ausį ar pagraužia kojos pirštą ir, kad per daug nepykčiau ar nesidžiaugčiau jos atsikračius, susirango man ant kelių ir užsnūsta. Ką jau padarysi - juk toks jau tas gyvenimas, kai tave aplanko sąžinė nelemta...