Jau 36 dienos kaip kalendorinis pavasaris. Paskutiniu metu supratau, kad man daug ko trūksta. Trūko visą ta sumautą žiemą ir dar 36 dienas „pavasario". Negaliu patikėti, kad kaip paskutinė idiotė tikėjausi, kad greitai atšils orai, išgirsiu paukščių giesmes ir viskas susitvarkys savaime. Man trūksta šilumos, man trūksta lengvų ir visiškai nevaržomų šypsnių, saulės spindulių, lengvo vėjelio, naujai atgimstančios gamtos kvapo, galų gale pavasariškai malonaus lietaus, o nei vienas magiškai taip ir neatsiranda.
Vakar Prancūzparkyje, sniego pusnyje, išvydau negyvą balandį, kuris buvo pradėtas darkyti benamių kačių. Atsivėrusi ir raudonuojanti vargšo paukščio krūtinė turbūt kėlė daugiausiai jausmų - šiokį tokį pasišlykštėjimą bei tuo pačiu susižavėjimą kraujo raudoniu, nuostabą, pamačius jo gelsvai baltus kauliukus bei pasibaisėjimą tokiu reginiu jau ir tai neskoningai pilką ir šlykščią dieną. Tą akimirką atrodė, kad šūdinesnio pavasario niekada negalėtų būti, bet tada galiausiai supratau, kad patys netikėčiausi ir viską labiausiai keičiantys dalykai įvyksta tada, kai tu viliesi kažkokio išsigelbėjimo nuo kasdienės rutinos ir kai stengiesi save apsaugoti nuo vidinio pasaulio žūties... Ir pasirodo, kad tokie įvykiai dažnai ir būna tas išsigelbėjimas, kurio taip aklai laukei.
Pastaruoju metu pernelyg dažnai galvoju apie savo vaikystę. Vis į rankas patenka įvairūs nuotraukų albumai, kuriose matyti dar visai mažytė aš. Sunku suvokti, kad tas mažas ir apvalus vaikis taip pasikeitė per visus tuos metus, tik nežinia kaip - ar į gerą, ar į blogą. Tada buvau tikrai miela mergaitė apvaliais žandukais, kuri jau tada mokėjo drąsiai pasakyti tai, ką galvoja. Buvau pamaiva - vos tik pamačiusi fotoaparato kamerą iškart pakeisdavau savo veido išraišką į kuo kvailesnę. Turbūt šie dalykai nelabai ir pasikeitė.
Tik... Bėgant metams, aš pradėjau tapti vis liūdnesniu ir liūdnesniu žmogumi. Po linksmumo kauke slypi susirūpinimas dalykais, kurie visai nedomina mano amžiaus draugų ar pažįstamų. Sunku nustoti galvoti apie tai, kas mane nuolat graužia iš vidaus, kas gali greitai sužadinti manyje bejėgiškumo bei nesupratingumo jausmą, kuris kuo aiškiausiai atsiskleidžia mano veide, mano veiksmuose. Sunku gyventi su tokiu chaosu viduje. Tokia sumaištis mane varo į neviltį ir tą silpnumo akimirką nebesinori egzistuoti. Ne, tai nėra troškimas mirti, tai nėra noras užbaigti savo gyvenimą bet kurią minutę... Ne, tai tik noras nekontroliuoti savęs pačios, tai noras būti paprasta ir nematoma bekūne būtybe, kuri plūduriuoja tarp gyvųjų ir ramia sąžine stebi jų gyvenimus... Tu apie nieką negalvoji, nieko nejauti, tiesiog matai ir grožiesi iš šono tuo, kas tavęs niekaip negali paveikti.
Tu esi niekas. Niekas tavęs nežino, nes niekad nėra matęs, girdėjęs ar apčiuopęs, niekas tavęs nepasiilgsta, tu niekam nerūpi, niekas tavęs nekenčia ar nemyli. Tu esi tiesiog tu. Nuo nieko nepriklausomas - nuo žmonių, jausmų - absoliutus nulis.