Tik... Bėgant metams, aš pradėjau tapti vis liūdnesniu ir liūdnesniu žmogumi. Po linksmumo kauke slypi susirūpinimas dalykais, kurie visai nedomina mano amžiaus draugų ar pažįstamų. Sunku nustoti galvoti apie tai, kas mane nuolat graužia iš vidaus, kas gali greitai sužadinti manyje bejėgiškumo bei nesupratingumo jausmą, kuris kuo aiškiausiai atsiskleidžia mano veide, mano veiksmuose. Sunku gyventi su tokiu chaosu viduje. Tokia sumaištis mane varo į neviltį ir tą silpnumo akimirką nebesinori egzistuoti. Ne, tai nėra troškimas mirti, tai nėra noras užbaigti savo gyvenimą bet kurią minutę... Ne, tai tik noras nekontroliuoti savęs pačios, tai noras būti paprasta ir nematoma bekūne būtybe, kuri plūduriuoja tarp gyvųjų ir ramia sąžine stebi jų gyvenimus... Tu apie nieką negalvoji, nieko nejauti, tiesiog matai ir grožiesi iš šono tuo, kas tavęs niekaip negali paveikti.
Tu esi niekas. Niekas tavęs nežino, nes niekad nėra matęs, girdėjęs ar apčiuopęs, niekas tavęs nepasiilgsta, tu niekam nerūpi, niekas tavęs nekenčia ar nemyli. Tu esi tiesiog tu. Nuo nieko nepriklausomas - nuo žmonių, jausmų - absoliutus nulis.