Baimė - tai jausmas, dėl kurio gali prieštarauti pats sau ar net logikai. Baimė sukausto, ji sustingdo venomis plūstantį kraują, ji priverčia tirtėti tarsi būtum didžiausiame speige. Baimė priverčia plakti tavo širdį vis sparčiau ir sparčiau, ji įleidžia į tavo pasąmonę mintis, apie kurias niekada nebūtum pagalvojęs ir jos tarsi vienas didelis siaubūnas ėda viską, kas tavyje likę gero.
O kas ta „gyvenimo baimė"? Ar tai baimė gyventi? O gal mirti?..
Gyvenimo baimė aplanko tave tada, kai nežinai ko tu nori, kas tu ir kodėl tu esi. Tu prisibijai visko, nes žinai tik blogiausias viso to pasekmes, tu tiki tik procentais, įvairiausiais skaičiais - kvailomis statistikomis, kurios apima tik didžiąją masę, o tam išimčių nėra. Bijai gyvenimo kai nerandi sau vietos po saule, pernelyg giliniesi į kitų gyvenimus, o jie į tavo. „Tai tavo gyvenimas, ir kaskart jis baigiasi per vieną minutę", tad gyvenk taip, kaip tu norėtum (aišku, proto ribose). Bijoti nėra ko, nes galiausiai kiekvienas randame priežastį, kurios dėka ne tik egzistuojame, kaip tai kadaise darėm...
Mirties baimė? Kam baimintis to, kas savaime vieną dieną įvyks? Taip jau gamtos nulemta, tik laiko klausimas, kada išauš tavo paskutinioji. Ir jeigu dabar kyla klausimas: „O kokia prasmė gyventi, jeigu vieną dieną vistiek mirsim?", galiu atsakyti tik tiek, kad geri ir kilnūs norai bei darbai išlieka amžiams, tad tavo tikslas ir yra prisidėti prie šio pasaulio tobulinimo, tai tu turi jį kasdien puošti, o su savo palikimu jį šildyti net ir iškeliavus į amžino miego šalį.