Kartais, net ir turint laiko, užsiimti kruopščiais rankdarbiais nesinori - sustingę pirštai, drumstas žvilgsnis į lubas, vegetacija gulint sujauktame guolyje. Šiaip ne taip išsiridenu, pakeliui dar užlipu ant vienos kitos besimėtančios lego kaladėlės ir klesteliu dėlionių krūvoje. Viskas mirga marga, nežinau nuo ko pradėti. Detalės nė viena nesijungia, spalvos nedera. Galvoju, viešpatie, kodėl man taip? Negi niekas kitas negalėjo apsiimti mano gyvenimo dėliojimu? Ar galiu jį kam nors perleisti, o gal paskolinti? Na, pasimėgaukit juo kas nors už mane! Trumpam...
Bet tada ateina ta akimirka, kai kažkas aplieja šaltu vandeniu ir kelis kartus gerai papurto. Staiga pajuntu, kaip su visa sukaitusių žmonių minia judu bliuzroko ritmu. Tvanku, negana to, tai buvo ne vanduo, o alus. Kažkas užmina ant kojos, bet nepykstu - juk pati nemoku šokti ir lygiai taip pat negrabiai kitiems traiškau pėdas. Šalia stovintis draugas čiumpa už rankos, išsuka mane. Sėkmingai plakuosi į minią vis atsiprašinėdama, bet taip ir iki galo nesuvokdama, kas vyksta. Išsilieję veidai linksmi, įraudę. Įdomu, kokias problemas jie nori aplaistyti? Ar jie irgi nusprendė mesti savo gyvenimo dėliones į šalį, paskandinti jas alkoholio migloje?
Kitą akimirką jau sėdime ant laiptų lauke, esame apsupti iš visų pusių daugybės slibinų, jiems iš lūpų virsta tiršti dūmai. Girdžiu, kaip tirpsta mėtiniai burbuliukai filtruose, spragsi smilkstantis tabakas. Vienas iš rūkorių žengia kelis žingsnius į vidurį, garsiai krenkšteli ir meta nuorūką iš visų jėgų į grindinį, prispaudžia ją ir gerai patrina nešvariu batu. Kažkada per Discovery girdėjau, kad toks buvęs slibinų ritualas, dėl kurio jie masiškai pradėję nykti. Matyt, kai kam vis dar sunku nepaisyti tradicijų.
Net nespėju atsitokėti, kaip kojos neša visu greičiu skersai sankryžos. Aplinkui pypsi automobiliai, kažkas garsiai šaukia, girdžiu daugybę praeivių žingsnių. Jaučiuosi taip, tarsi bėgčiau Luvro salėmis - mėginu pagerinti pasaulio greičio rekordą. Gatvių ir mašinų žibintai nutvieskia mums trasą, raudonos šviesoforų šviesos suliepsnoja mūsų akyse. Keista, kad niekas kitas nesivaržo. Daug ką praranda - laimėjimo euforija juk būna tokia saldi!
Atrodo, jau beveik pasiekiu finišo tiesiąją, bet tada susipina kojos. Krentu į betono patalą. Jaučiu, kaip gelia kelius, kraujas srūva oda. Prisimenu vaikystę, kai lėkdavau su vėju iki kol žvyras išardavo mano kojas. Visada atrodė, kad kelių ir kelio sandūra prilygsta fermentinio sūrio ir burokinės tarkos šokiui. Ak, ir vėl aš apie tuos šokius... Bet juk niekas nebenorės matyti fokstroto sumuštomis ir nubrozdintomis kojomis.
Atsiguliu ant nugaros, prieš akis tūkstančiai išblukusių saulių, paskendusių naktiniame danguje. Suneriu tvinkčiojančius pirštus ir įsivaizduoju, kaip semiu gyvybės vandenį, pilną žvaigždžių dulkių. Apima besąlygiškas juokas. Juk voliotis jaunai merginai ant grindų, o dar vidury nakties su prakirstu keliu - baisiai nepadoru. Nors ir prasmegčiau betono jūroje, bet atsikelti niekaip negaliu. Galvoje daugybė scenarijų, kaip mėginčiau išgyventi šaltos žiemos speigus būtent čia. Ar atneštų man kas nors sudžiuvusio batono kriaukšlę, skardinį puodelį ant virvutės, sklidinai pripiltą pieno?
Juokas aidi ir toliau. Šiuo metu aš mėtau savo gyvenimo detales Prancūzparkyje ant asfalto. Tikiuosi, kad bent vargšai jas susirinks apgraibomis, galės pasimatuoti ar išmainyti į saujas pigaus tabako. Kam tas rašalas, kam ta naminė, kai savo smulkių džiaugsmų balzamu dužusias širdis ir nelaimingas sielas išgydyti galiu? Mano mažus kasdienybės stebuklus apspitę nešvarūs balandžiai, jie irgi springsta juokais. Kaip absurdiška numirti nuo tokių nedidelių kąsnių, kai dažniausiai visi krato kojas valgydami gabalais...