Gyvenimo baimės

Baimė - tai jausmas, dėl kurio gali prieštarauti pats sau ar net logikai. Baimė sukausto, ji sustingdo venomis plūstantį kraują, ji priverčia tirtėti tarsi būtum didžiausiame speige. Baimė priverčia plakti tavo širdį vis sparčiau ir sparčiau, ji įleidžia į tavo pasąmonę mintis, apie kurias niekada nebūtum pagalvojęs ir jos tarsi vienas didelis siaubūnas ėda viską, kas tavyje likę gero.
O kas ta „gyvenimo baimė"? Ar tai baimė gyventi? O gal mirti?..
Gyvenimo baimė aplanko tave tada, kai nežinai ko tu nori, kas tu ir kodėl tu esi. Tu prisibijai visko, nes žinai tik blogiausias viso to pasekmes, tu tiki tik procentais, įvairiausiais skaičiais - kvailomis statistikomis, kurios apima tik didžiąją masę, o tam išimčių nėra. Bijai gyvenimo kai nerandi sau vietos po saule, pernelyg giliniesi į kitų gyvenimus, o jie į tavo. „Tai tavo gyvenimas, ir kaskart jis baigiasi per vieną minutę", tad gyvenk taip, kaip tu norėtum (aišku, proto ribose). Bijoti nėra ko, nes galiausiai kiekvienas randame priežastį, kurios dėka ne tik egzistuojame, kaip tai kadaise darėm...
Mirties baimė? Kam baimintis to, kas savaime vieną dieną įvyks? Taip jau gamtos nulemta, tik laiko klausimas, kada išauš tavo paskutinioji. Ir jeigu dabar kyla klausimas: „O kokia prasmė gyventi, jeigu vieną dieną vistiek mirsim?", galiu atsakyti tik tiek, kad geri ir kilnūs norai bei darbai išlieka amžiams, tad tavo tikslas ir yra prisidėti prie šio pasaulio tobulinimo, tai tu turi jį kasdien puošti, o su savo palikimu jį šildyti net ir iškeliavus į amžino miego šalį.

Strange days are over

Kadangi jau 9 dienos, kaip atėjęs kalendorinis pavasaris (deja, kad ir kai bebūtų gaila, bet ne tas tikrasis pavasaris), manau galima prisiminti ne taip jau ir seniai prabėgusią žiemą. Sujaukti patalai, begalė arbatos puodelių, paliktų prie lovos, kelios knygos, gulinčios ir laukiančios, kada aš jas vėl paimsiu į rankas ir pasinersiu į jose esantį pasaulį, nuo sniego sušlapę batai su nulūžusiais užtrauktukais, sužvarbusios ir išraudusios rankos nuo šalčio, aprasojęs vaizdas, žvelgiant pro Zenito akutę, žibintų šviesoje lėtai besisukančios snaigės ir tas keistai duslus ir tylus spragsėjimas joms nusileidus... Visa tai keisčiausi, bet ir turbūt jaukiausi dalykai, kurie pavertė šią žiemą dar pakenčiamą...

 Ir štai dabar pažvelgus pro langą matau nuostabiai žėrinčias sniego pusnis, kurios žvilga tarsi cukraus kalneliai, apšviesti saulės spindulių. Išlindus pro langą ir plaučiams prisipildžius šalto, bet gaivaus ir be galo lengvo oro, užplūsta kažkokie keisti jausmai, kurie seniai mane buvo aplankę. 

Sėdžiu ramiai ant lovos, geriu kakavą ir žaviuosi Radiohead muzika, kuri dabar yra tarsi gyvybę palaikantis aparatas, lydintis visur, kur tik įmanoma. Visai nepavasariški, kiek gluminantys, bet sielą bei protą lengvai užliūliuojantys garsai priverčia pasijusti nuo nieko nepriklausomai ir nerūpestingai...

I had always heard your entire life flashes in front of your eyes the second before you die. First of all, that one second isn't a second at all, it stretches on forever, like an ocean of time... For me, it was lying on my back at Boy Scout camp, watching falling stars... And yellow leaves, from the maple trees, that lined our street... Or my grandmother's hands, and the way her skin seemed like paper... And the first time I saw my cousin Tony's brand new Firebird... And Janie... And Janie... And... Carolyn. I guess I could be pretty pissed off about what happened to me... but it's hard to stay mad, when there's so much beauty in the world. Sometimes I feel like I'm seeing it all at once, and it's too much, my heart fills up like a balloon that's about to burst... And then I remember to relax, and stop trying to hold on to it, and then it flows through me like rain and I can't feel anything but gratitude for every single moment of my stupid little life... You have no idea what I'm talking about, I'm sure. But don't worry... you will someday.