Netrukdyk vienkartiniams momentams

Sėdėjau balkone, apgaubta švelnaus vasaros vėjo ir saulės spindulių. Aplinkui aidėjo lengvas žmonių šurmulys ir skirtingų melodijų jūra. Nuo kalno visą apylinkę stebėjo ir teisė milžiniškas raudonas neoninis kryžius. Šį vakarą bus šventė - visi rys, gers ir tuščiažodžiaus, tad nenuostabu, kad dangus jau tada gėdijosi, raudo prieš būsimas miesto nuodėmes.
Vakaras, tamsu. Gatvės žibintų ir namų šviesos šaukte šaukė savo šiluma ir ramybe, tačiau jas vis labiau ir labiau tildė garsėjanti muzika ir praeivių kalbos bei karts nuo karto prieš nublukusias žvaigždes sušmėžuojantys fejerverkai. Skambčioja taurės, po truputį dūžta buteliai, vis nepataikydami į žemų dažnių ritmą, sklindantį iš naktinių klubų skruzdėlyno.
Išeiname į Alikantės gatves. Žmonės iš įvairių pusių plūsta į sausakimšas aikštes, kur dar gerą pusvalandį vėluos būsimas ugnies, dūmų, o galiausiai ir gaisrininkų šou. Kažkas minioje rūko žolę, man kojas iš už nugaros spardo irzlus pyplys, užėmęs patogią vietą savo soste ant ratų, o priešaky daugybė draugų, porų, giminaičių, šaudančių savo pačių asmenukes. Kažkas dar sugeba pasistumdyti ir pakaukti į ausį.
Ilgai lauktas liepsnų ir vandens paradas prasideda ir pasibaigia kone vienu akies mirksniu, bet šviesų šou dar neatėjo galas.
Lėktuvas absoliučiai neskuba, o aušra jo nelaukia. Mintyse keikiu pilotą, stiuardeses ir keleivius. Paskubėkit, tylos ir susikaupimo - jūs tuoj praleisit turbūt gražiausią dalyką, kurį galit pamatyti skrydžio metu 7 val. ryto. Mes pakylam. Keleiviai nenustoja šnarėti, bruzdėti ir kitaip trikdyti vienkartinį momentą. Stiuardesės kažką savo įkyriais balsais spygauja, bet to jau nebegirdžiu - prilipusi prie lango, matau tai, kaip Viduržemio jūra meiliai glaustosi ir bučiuoja Alikantės krantus. Pirmas ir paskutinis kartas čia, o viso to liudininkai tik aš ir vakar vakaro besigėdijantis įraudęs dangus.

Saldžių ašarų vynas

Šaltu vandeniu nuprausiu savo jau nebe tokį jauną, prakaito ir vėjo nugurintą veidą. Gilus, nevilties kupinas atodūsis išsprūsta iš lūpų visai netikėtai ir nenoromis. Suskilusiame veidrodyje žvelgiu į tuščias ir nykias akis. Jos tyli. Prakirsta lūpa, suknežinta nosis, mėlynės ir nubrozdinimai nesiruošia gyti - bent jau taip šią akimirką rėkia milijonai jų atspindžių šukėse. Stebiu, kaip lėtai, it kokios gyvatės, krumpliais šliaužia lipšnaus kraujo linijos, tarpusavy lenktyniaudamos, kuri daugiau išteps mano suvargusią, nežinia kada saulę mačiusią odą.
Nenoriu būti vienas, bet vienintelis suprantantis draugas, kuris yra šalia - tai tik saldžių ašarų vynas, kurio niekas nenori - visai kaip ir manęs.

Užmiršau, kad galiu prisiminti

Persikeliu į tetos sodą, kur dar baltapūkė mergytė bėgioju po žolynus su vos į rankas telpančiu prakąstu persiku. 

Keliauju į sapną, kuriame aš matau save krentančią nuo aukštos palangės ir susilaužančią koją. 

Girdžiu, kaip tėvai juokiasi iš to, kaip įlūžau į kartoninę batų dėžę ir taip, būdama vos trijų metų, pirmą sykį susilaužiau ranką. 

Bėgu žvyro keliu per sodus ant kampo tupinčios benamės katės link, o iš paskos seka kaimynų šuo - atsiprašau, dabar gailiuosi, bet jie vos vienas kito nepapjovė. 

Grįžtu vieną iš tų šeštadienių į kambarį, kur, įsisupusi į purpurinį pledą, žiūriu filmukus, o senelis pusryčiams prikepęs karštų sumuštinių ir išviręs kakavos. 

Šoku į sapną, kur visi žmonės vaikšto su tarakonų galvomis. 

Lekiu į tamsius rudens kambarius, apšviestus milijono žvakių, kai gatvėse dingdavo elektra. 

Patenku į darželio kiemą, kur varžydavomės, kas aukščiau išspirs kamuolį ir pataikys į Pranciškonų bažnyčios stogą. 

Žiūriu Ameliją iš Monmartro ir džiaugiuosi jos naivumu bei spalvomis.

Vėl lekiu į namus - čia jau purkšdama dėdės odekoloną, sugadinu jo kompiuterį. 

Grįžtu į darželį, kuriame praleidau pirmą savo gyvenime žemės drebėjimą. 

Šalia pasisodinu mamą ir liepiu jai rašyti viską, ką jai sakau. Taip gimė pirmoji mano knyga.

Lipu ant Sirvydo skvere esančio fontano ir tyčia įkrentu, taip sušlapindama suknelę, su kuria turėjau eiti į močiutės jubiliejų. 

Sode ant obels šakos pakabinu pirmąsias savo supynes. 

Stoviu ant kėdės prie šventinio stalo po savo krikštynų ir visiems pasakoju darželyje išmoktą pasaką apie uodus, pelytes ir puodus. 

Fotografuoju žolę ir žmones Sereikiškių parke. 

Keliauju į taip ilgai lauktą rugsėjo pirmąją, bet tada nesuprantu, kad manęs laukia kol kas blogiausi 4 gyvenimo metai pradinėje.  

Lekiu šokti valso su S. Neries gimnazijos abiturientais per jų paskutinio skambučio šventę. 

Pirmą kartą išgirstu ir suvokiu Bitlus per savo gimtadienį. ,,Golden Beatles" pataiko tiesiai į širdį. 

Pereinu į kitą mokyklą. Bijau. 

Susipažįstu su nuostabiausiais žmonėmis pasaulyje, bet tada dar neįtariu, kaip jie visi pakeis mano gyvenimą.

Paslystu ant ledo - taip antrą sykį susilaužau tą pačia ranką. Prasilenkiantys žmonės nekreipia dėmesio į verkiančią mergaitę Užupyje.

Per kiekvieną pertrauką ateinu pas auklėtoją ir kiekvieną sykį vis labiau ir labiau prie jos prisirišu. 

Patenku į avariją - matau, kaip automobilyje sklando dulkės nuo oro pagalvės ir jaučiu, kaip pakaušiu srūva kraujas.

Vieną žvarbų žiemos rytą žvelgiu į vyriškį, brendantį į vidurį ledinės Vilnelės. 

Gaunu pirmąjį dvejetą gyvenime - mokytoja randa ,,šperą". 

Grįžtu į savo pirmąją Atgają, kur atrandu save.

Matau, kaip apsiverčia fejerverkų dėžė ir mes bėgame į skirtingas Stalo kalno puses. 

Mane visi pasigauna ir suklijuoja lipnia juostele, galiausiai pradeda vilkt po tuščius mokyklos koridorius, kur su nuostabos šypsniu lydi rusų mokytoja. 

Vėl keliauju seno daugiabučio nevėdinamais koridoriais, kuriuose dusina pigus tabakas ir blykčiojantys šviestuvai - mintyse esu ,,Delfino viešbutyje" ir šoku savo gyvenimo šokį.

Persikeliu į tada, kai negaliu prašnekėti, o kojos ir rankos neklauso po tą vakarą įvykusio Red Hot Chili Peppers koncerto.

Pirmą kartą esu pažeminama dėl to, kad nežinojau ir suklydau. Nuo to laiko nekenčiu Bacho. 

Išlendu iš metro ir netenku žodžių - žvelgiu į taip ilgai trokšto Paryžiaus gatves.

Keliauju į tada, kai mano užkimusių žodžių klauso visa filharmonija.

Šoku į paskutinę ekskursiją su savo klase, kai nuo ežero pakrantės graibstėm ryto rūką, paskendę vyšninio tabako dūmuose. 

Grįžtu į akimirką, kai išvystu nesimetriškas sesės akis ir suvokiu, kad ji yra gražiausias žmogus šiame gyvenime.

Persikeliu į tuos kelis mėnesius, kai mano mintis maišė pirmą kartą matytas Kovos klubas.

Atsiduriu Nidoje, kur į Baltijos jūrą klykiam savo amžinybę. 

Matau pilną 17 troleibusą mokinių, paskendusių gėlėse savo auklėtojoms.

Atsiduriame Šv. Onos bažnyčioje, kur su glėbiu rožių ir ašaromis akyse patiriame didžiausią gėdą už savo įsibrovimą ir galiausiai gailestį už kiekvieną kąsnį šakočio, kurio mes taip ir nepasiėmėm. 

 Užsimerkiu ir paskęstu minios ir Foje euforijoje. 

Grįžtu į Luvrą, kur visi stumdosi vien tik tam, kad pamatytų brangiausią pasaulyje šypseną.

Pirmą kartą suvokiu, kad gražiausi sapnai yra užfiksuoti Jono Meko. 

Išgirstu klykiančias gerves - pagaliau aš ten, kur ir turiu būti. 

Prisimenu, kaip sušunkama ,,Tylos!" ir pakyla uždanga... 9 kartus iš eilės.

Patenku ant namo stogo, nuo kurio matosi sausros nukankinti laukai, o tolumoje sklando avių bandos sukelti dulkių debesys.

Girdžiu, kaip mama su drauge pritaria Šiaurės krypties vokalistui ir suvokiu, kad jaunas esi tol, kol girdi savo jaunystės muziką.  

Atsiduriu lėktuve, kai saulė, vos pakilusi virš horizonto, budina Alikantę, kurios bučiuoti nenustoja Viduržemio jūra. 

Grįžtu į 90-ųjų kiemą, kur kiekvienas yra žvaigždė, nors meilės ir nėra. 

Girdžiu, kaip Saulius vis dainuoja ,,Tikėk ir pasaka ateis..."

Vėl atsiduriu priešais langą, nuo kurio matyti tušti kiemai ir žmonės, vaikštantys nuo saulės degančiais stogais.