Šaltu vandeniu nuprausiu savo jau nebe tokį jauną, prakaito ir vėjo nugurintą veidą. Gilus, nevilties kupinas atodūsis išsprūsta iš lūpų visai netikėtai ir nenoromis. Suskilusiame veidrodyje žvelgiu į tuščias ir nykias akis. Jos tyli. Prakirsta lūpa, suknežinta nosis, mėlynės ir nubrozdinimai nesiruošia gyti - bent jau taip šią akimirką rėkia milijonai jų atspindžių šukėse. Stebiu, kaip lėtai, it kokios gyvatės, krumpliais šliaužia lipšnaus kraujo linijos, tarpusavy lenktyniaudamos, kuri daugiau išteps mano suvargusią, nežinia kada saulę mačiusią odą.
Nenoriu būti vienas, bet vienintelis suprantantis draugas, kuris yra šalia - tai tik saldžių ašarų vynas, kurio niekas nenori - visai kaip ir manęs.