Sėdėjau balkone, apgaubta švelnaus vasaros vėjo ir saulės spindulių. Aplinkui aidėjo lengvas žmonių šurmulys ir skirtingų melodijų jūra. Nuo kalno visą apylinkę stebėjo ir teisė milžiniškas raudonas neoninis kryžius. Šį vakarą bus šventė - visi rys, gers ir tuščiažodžiaus, tad nenuostabu, kad dangus jau tada gėdijosi, raudo prieš būsimas miesto nuodėmes.
Vakaras, tamsu. Gatvės žibintų ir namų šviesos šaukte šaukė savo šiluma ir ramybe, tačiau jas vis labiau ir labiau tildė garsėjanti muzika ir praeivių kalbos bei karts nuo karto prieš nublukusias žvaigždes sušmėžuojantys fejerverkai. Skambčioja taurės, po truputį dūžta buteliai, vis nepataikydami į žemų dažnių ritmą, sklindantį iš naktinių klubų skruzdėlyno.
Išeiname į Alikantės gatves. Žmonės iš įvairių pusių plūsta į sausakimšas aikštes, kur dar gerą pusvalandį vėluos būsimas ugnies, dūmų, o galiausiai ir gaisrininkų šou. Kažkas minioje rūko žolę, man kojas iš už nugaros spardo irzlus pyplys, užėmęs patogią vietą savo soste ant ratų, o priešaky daugybė draugų, porų, giminaičių, šaudančių savo pačių asmenukes. Kažkas dar sugeba pasistumdyti ir pakaukti į ausį.
Ilgai lauktas liepsnų ir vandens paradas prasideda ir pasibaigia kone vienu akies mirksniu, bet šviesų šou dar neatėjo galas.
Lėktuvas absoliučiai neskuba, o aušra jo nelaukia. Mintyse keikiu pilotą, stiuardeses ir keleivius. Paskubėkit, tylos ir susikaupimo - jūs tuoj praleisit turbūt gražiausią dalyką, kurį galit pamatyti skrydžio metu 7 val. ryto. Mes pakylam. Keleiviai nenustoja šnarėti, bruzdėti ir kitaip trikdyti vienkartinį momentą. Stiuardesės kažką savo įkyriais balsais spygauja, bet to jau nebegirdžiu - prilipusi prie lango, matau tai, kaip Viduržemio jūra meiliai glaustosi ir bučiuoja Alikantės krantus. Pirmas ir paskutinis kartas čia, o viso to liudininkai tik aš ir vakar vakaro besigėdijantis įraudęs dangus.