Persikeliu į tetos sodą, kur dar baltapūkė mergytė bėgioju po žolynus su vos į rankas telpančiu prakąstu persiku.
Keliauju į sapną, kuriame aš matau save krentančią nuo aukštos palangės ir susilaužančią koją.
Girdžiu, kaip tėvai juokiasi iš to, kaip įlūžau į kartoninę batų dėžę ir taip, būdama vos trijų metų, pirmą sykį susilaužiau ranką.
Bėgu žvyro keliu per sodus ant kampo tupinčios benamės katės link, o iš paskos seka kaimynų šuo - atsiprašau, dabar gailiuosi, bet jie vos vienas kito nepapjovė.
Grįžtu vieną iš tų šeštadienių į kambarį, kur, įsisupusi į purpurinį pledą, žiūriu filmukus, o senelis pusryčiams prikepęs karštų sumuštinių ir išviręs kakavos.
Šoku į sapną, kur visi žmonės vaikšto su tarakonų galvomis.
Lekiu į tamsius rudens kambarius, apšviestus milijono žvakių, kai gatvėse dingdavo elektra.
Patenku į darželio kiemą, kur varžydavomės, kas aukščiau išspirs kamuolį ir pataikys į Pranciškonų bažnyčios stogą.
Žiūriu Ameliją iš Monmartro ir džiaugiuosi jos naivumu bei spalvomis.
Vėl lekiu į namus - čia jau purkšdama dėdės odekoloną, sugadinu jo kompiuterį.
Grįžtu į darželį, kuriame praleidau pirmą savo gyvenime žemės drebėjimą.
Šalia pasisodinu mamą ir liepiu jai rašyti viską, ką jai sakau. Taip gimė pirmoji mano knyga.
Lipu ant Sirvydo skvere esančio fontano ir tyčia įkrentu, taip sušlapindama suknelę, su kuria turėjau eiti į močiutės jubiliejų.
Sode ant obels šakos pakabinu pirmąsias savo supynes.
Stoviu ant kėdės prie šventinio stalo po savo krikštynų ir visiems pasakoju darželyje išmoktą pasaką apie uodus, pelytes ir puodus.
Fotografuoju žolę ir žmones Sereikiškių parke.
Keliauju į taip ilgai lauktą rugsėjo pirmąją, bet tada nesuprantu, kad manęs laukia kol kas blogiausi 4 gyvenimo metai pradinėje.
Lekiu šokti valso su S. Neries gimnazijos abiturientais per jų paskutinio skambučio šventę.
Pirmą kartą išgirstu ir suvokiu Bitlus per savo gimtadienį. ,,Golden Beatles" pataiko tiesiai į širdį.
Pereinu į kitą mokyklą. Bijau.
Susipažįstu su nuostabiausiais žmonėmis pasaulyje, bet tada dar neįtariu, kaip jie visi pakeis mano gyvenimą.
Paslystu ant ledo - taip antrą sykį susilaužau tą pačia ranką. Prasilenkiantys žmonės nekreipia dėmesio į verkiančią mergaitę Užupyje.
Per kiekvieną pertrauką ateinu pas auklėtoją ir kiekvieną sykį vis labiau ir labiau prie jos prisirišu.
Patenku į avariją - matau, kaip automobilyje sklando dulkės nuo oro pagalvės ir jaučiu, kaip pakaušiu srūva kraujas.
Vieną žvarbų žiemos rytą žvelgiu į vyriškį, brendantį į vidurį ledinės Vilnelės.
Gaunu pirmąjį dvejetą gyvenime - mokytoja randa ,,šperą".
Grįžtu į savo pirmąją Atgają, kur atrandu save.
Matau, kaip apsiverčia fejerverkų dėžė ir mes bėgame į skirtingas Stalo kalno puses.
Mane visi pasigauna ir suklijuoja lipnia juostele, galiausiai pradeda vilkt po tuščius mokyklos koridorius, kur su nuostabos šypsniu lydi rusų mokytoja.
Vėl keliauju seno daugiabučio nevėdinamais koridoriais, kuriuose dusina pigus tabakas ir blykčiojantys šviestuvai - mintyse esu ,,Delfino viešbutyje" ir šoku savo gyvenimo šokį.
Persikeliu į tada, kai negaliu prašnekėti, o kojos ir rankos neklauso po tą vakarą įvykusio Red Hot Chili Peppers koncerto.
Pirmą kartą esu pažeminama dėl to, kad nežinojau ir suklydau. Nuo to laiko nekenčiu Bacho.
Išlendu iš metro ir netenku žodžių - žvelgiu į taip ilgai trokšto Paryžiaus gatves.
Keliauju į tada, kai mano užkimusių žodžių klauso visa filharmonija.
Šoku į paskutinę ekskursiją su savo klase, kai nuo ežero pakrantės graibstėm ryto rūką, paskendę vyšninio tabako dūmuose.
Grįžtu į akimirką, kai išvystu nesimetriškas sesės akis ir suvokiu, kad ji yra gražiausias žmogus šiame gyvenime.
Persikeliu į tuos kelis mėnesius, kai mano mintis maišė pirmą kartą matytas Kovos klubas.
Atsiduriu Nidoje, kur į Baltijos jūrą klykiam savo amžinybę.
Matau pilną 17 troleibusą mokinių, paskendusių gėlėse savo auklėtojoms.
Atsiduriame Šv. Onos bažnyčioje, kur su glėbiu rožių ir ašaromis akyse patiriame didžiausią gėdą už savo įsibrovimą ir galiausiai gailestį už kiekvieną kąsnį šakočio, kurio mes taip ir nepasiėmėm.
Užsimerkiu ir paskęstu minios ir Foje euforijoje.
Grįžtu į Luvrą, kur visi stumdosi vien tik tam, kad pamatytų brangiausią pasaulyje šypseną.
Pirmą kartą suvokiu, kad gražiausi sapnai yra užfiksuoti Jono Meko.
Išgirstu klykiančias gerves - pagaliau aš ten, kur ir turiu būti.
Prisimenu, kaip sušunkama ,,Tylos!" ir pakyla uždanga... 9 kartus iš eilės.
Patenku ant namo stogo, nuo kurio matosi sausros nukankinti laukai, o tolumoje sklando avių bandos sukelti dulkių debesys.
Girdžiu, kaip mama su drauge pritaria Šiaurės krypties vokalistui ir suvokiu, kad jaunas esi tol, kol girdi savo jaunystės muziką.
Atsiduriu lėktuve, kai saulė, vos pakilusi virš horizonto, budina Alikantę, kurios bučiuoti nenustoja Viduržemio jūra.
Grįžtu į 90-ųjų kiemą, kur kiekvienas yra žvaigždė, nors meilės ir nėra.
Girdžiu, kaip Saulius vis dainuoja ,,Tikėk ir pasaka ateis..."
Vėl atsiduriu priešais langą, nuo kurio matyti tušti kiemai ir žmonės, vaikštantys nuo saulės degančiais stogais.