Žolė glosto pėdas. Paukščiai taip džiugiai ir garsiai klega, kad kartais net pametu mintis ir užmirštu, kad už medžių sienos plyti raudonų stogų jūra, karts nuo karto paįvairinama keletu bažnyčios bokštų ar pilkų daugiabučių. Sunku patikėti, kad už visos šios ramybės alsuoja niekada neužmiegantis miestas, kuriame zuja automobiliai ir daugybė įvairių žmonių.
Vilnius nuostabus. Jame gali klaidžioti valandų valandas, bet nebus nė akimirkos dvejonių jo įstabumu ir didybe. Kartais atrodo, kad jis pernelyg geras visiems, netgi tiems, kurie jo grožio neverti. Ar miestas gali pavargti nuo savo žmonių? Ar jis gali dūsauti, o kartais gal ir gėdytis, dėl to, kas vyksta jame? Kažin, ar kas girdi jo pasitaikančias abejones ar skundus...
Vaikštau Senamiesčio gatvelėmis. Noriu nors kartą čia pasiklysti, bet tai yra per daug sunku. Kad ir tūkstančius kartų būčiau ėjusi pro kokį skverą ar skersgatvį, vistiek turisto žvilgsniu lakstysiu po architektūrą ir kažkur keliaujančius žmones, nes kiekvieną sykį atrandi vis kažką naujo.Vieną dieną akys užklius už kokio nors kvapą gniaužiančio fasado, o kitą - už šuns, tyliai stebinčio ir teisiančio kiekvieną praeivį už lango.
Tuo man ir patinka ilgi pasivaikščiojimai po senojo miesto gatves - nes nežinia, kada atrasi tai, ko dar prieš tai neteko atrasti.