Kai buvau dar visai mažytė, nuolatos tarškianti ir niekada neužsičiaupianti mergytė, teko susipažinti su sąžine. Ji atklydo netikėtai ir gan nelauktai - užsikabarojo vijokliais į antrą aukštą, labai skubotai pasibeldė į trapius it popierius senus medinius langus ir, nesulaukusi jokio atsakymo, labai nemandagiai įsibrovė į mano gyvenimą. Maža, nieko nesuprantanti, pradėjau piktintis, trypčiot kojom ir raukyti veidą - kas ji per viena, kad nelaukta ateina ir dar mėgina viską apversti aukštyn kojom? Jokių manierų, jokios pagarbos namų šeimininkams - nieko! Bėgte bėgau mamai skųstis, bet ta tik gūžtelėjo pečiais, pamosavo rankomis - ji nieko padaryti negalinti - atėjo laikas. Pala pala, tai ji čia pagal valandas kaip poliklinikoj užsirašius? Lekiu į virtuvę, per grindis brūžinu taburetę, kol galiausiai pasistatau ją prie sienos, ant kurios, kaip kokia relikvija, kabo storas kalendorius. Ir patį kalendorių varčiau, ir galvą sukiojau - nieko. Kodėl gi toji diena skiriasi nuo visų kitų? O kodėl sąžinė negalėjo atklysti čia anksčiau ar vėliau? Negi ji tokia užsiėmusi? Negi ji dirba daugiau nei tėvelis? Aš buvau apstulbusi - juk šitaip negali būti!
Galiausiai supratau, jog nevalia delsti, reikia kuo greičiau imtis kažkokių priemonių, kad ta nelauktoji viešnia kuo skubiau neštų savo kudašių ir paliktų mano nerūpestingą gyvenimėlį ramybėj. Ryžtingai nužygiavau atgal į koridorių, kurio gale, prie pat kambario durų lūkuriavo ji. Be jokių emocijų, be jokio garso, apsišarvavusi kantrybe, ji tupėjo ir stebėjo mane didelėmis akimis. Tupėjo, stebėjo, tupėjo, stebėjo, kol galiausiai nusprendė gerai pakandžioti mano dešinę ranką. Ir kas tada? Ogi ašarų upeliai ir ne bet kokių, o krokodilų! Didžiausia sąžinės auka stovėjo ir bliovė kiek tik gerklė leido. O viešnia tik kitą ranką grybšt ir labai tyliai, lyg niekur nieko, nutipeno prie mano lovos, užšoko, pasisukiojo sykį kitą aplink save ir, patogiai nuleidusi uodegą, užsnūdo.
Iš kur toks įžūlumas? Kas taip drįsta?! Tokie ir panašūs klausimai dar ilgai kamavo mano mažą galvelę, tačiau, laikui bėgant, pripratau ir apsipratau su sąžinės kompanija, o vėliau netgi susidraugavau! Aišku, savo blogų įpročių ponia neatsisakė, tik kad gal kiek nuolaidesnė ji patapo - karts nuo karto, profilaktiškai, kai nežiūriu, krimsteli į ausį ar pagraužia kojos pirštą ir, kad per daug nepykčiau ar nesidžiaugčiau jos atsikračius, susirango man ant kelių ir užsnūsta. Ką jau padarysi - juk toks jau tas gyvenimas, kai tave aplanko sąžinė nelemta...