2013 m. kovo 9 d., šeštadienis

Strange days are over

Kadangi jau 9 dienos, kaip atėjęs kalendorinis pavasaris (deja, kad ir kai bebūtų gaila, bet ne tas tikrasis pavasaris), manau galima prisiminti ne taip jau ir seniai prabėgusią žiemą. Sujaukti patalai, begalė arbatos puodelių, paliktų prie lovos, kelios knygos, gulinčios ir laukiančios, kada aš jas vėl paimsiu į rankas ir pasinersiu į jose esantį pasaulį, nuo sniego sušlapę batai su nulūžusiais užtrauktukais, sužvarbusios ir išraudusios rankos nuo šalčio, aprasojęs vaizdas, žvelgiant pro Zenito akutę, žibintų šviesoje lėtai besisukančios snaigės ir tas keistai duslus ir tylus spragsėjimas joms nusileidus... Visa tai keisčiausi, bet ir turbūt jaukiausi dalykai, kurie pavertė šią žiemą dar pakenčiamą...
 Ir štai dabar pažvelgus pro langą matau nuostabiai žėrinčias sniego pusnis, kurios žvilga tarsi cukraus kalneliai, apšviesti saulės spindulių. Išlindus pro langą ir plaučiams prisipildžius šalto, bet gaivaus ir be galo lengvo oro, užplūsta kažkokie keisti jausmai, kurie seniai mane buvo aplankę. 

Sėdžiu ramiai ant lovos, geriu kakavą ir žaviuosi Radiohead muzika, kuri dabar yra tarsi gyvybę palaikantis aparatas, lydintis visur, kur tik įmanoma. Visai nepavasariški, kiek gluminantys, bet sielą bei protą lengvai užliūliuojantys garsai priverčia pasijusti nuo nieko nepriklausomai ir nerūpestingai...


I had always heard your entire life flashes in front of your eyes the second before you die. First of all, that one second isn't a second at all, it stretches on forever, like an ocean of time... For me, it was lying on my back at Boy Scout camp, watching falling stars... And yellow leaves, from the maple trees, that lined our street... Or my grandmother's hands, and the way her skin seemed like paper... And the first time I saw my cousin Tony's brand new Firebird... And Janie... And Janie... And... Carolyn. I guess I could be pretty pissed off about what happened to me... but it's hard to stay mad, when there's so much beauty in the world. Sometimes I feel like I'm seeing it all at once, and it's too much, my heart fills up like a balloon that's about to burst... And then I remember to relax, and stop trying to hold on to it, and then it flows through me like rain and I can't feel anything but gratitude for every single moment of my stupid little life... You have no idea what I'm talking about, I'm sure. But don't worry... you will someday.