Vakar Prancūzparkyje, sniego pusnyje, išvydau negyvą balandį, kuris buvo pradėtas darkyti benamių kačių. Atsivėrusi ir raudonuojanti vargšo paukščio krūtinė turbūt kėlė daugiausiai jausmų - šiokį tokį pasišlykštėjimą bei tuo pačiu susižavėjimą kraujo raudoniu, nuostabą, pamačius jo gelsvai baltus kauliukus bei pasibaisėjimą tokiu reginiu jau ir tai neskoningai pilką ir šlykščią dieną. Tą akimirką atrodė, kad šūdinesnio pavasario niekada negalėtų būti, bet tada galiausiai supratau, kad patys netikėčiausi ir viską labiausiai keičiantys dalykai įvyksta tada, kai tu viliesi kažkokio išsigelbėjimo nuo kasdienės rutinos ir kai stengiesi save apsaugoti nuo vidinio pasaulio žūties...
Ir pasirodo, kad tokie įvykiai dažnai ir būna tas išsigelbėjimas, kurio taip aklai laukei.