Myliu tave, bet noriu daužyti tavo langus ir spardyti venerinio nutrupėjusias sienas.
Myliu, juokinga, todėl geriu širdies lašus.
Myliu, gal ir ne visai juokinga, bet būtent dėl to man jie nė kiek nepadeda.
Myliu, nors tavo stalčiuj ne viena pora ryškiaspalvių neriniuotų pantalonų.
Myliu myliu myliu ir nardinu savo ledinius pirštus į tavo nesamus plaukus, suimu įsivaizduojamas sruogas ir bučiuoju.
Myliu tave, todėl noriu įleisti į tave visas šaknis, prisirišti ir nepaleisti.
Myliu, Dieve, kaip aš myliu - atiduočiau kiekvieną odos lopinėlį, kad tik jusčiau tavo karštas ašaras, riedančias manaisiais skruostais.
Myliu tave, taip, tave, bet tik tarp kitko, nes, matyt, aš idiotė, o tu man tik vienintelis.
Myliu, po velnių, be proto myliu - išsibadyčiau akis ir ausis, liežuvį išsiraučiau, vašku užplikyčiau šnerves.
Myliu, labai myliu, todėl basa stoviu liūtyje, kad elektra bėgiotų manimi, o dėl trumpo sujungimo šiauštųsi suskilę plaukų galiukai.
Myliu ilgiau, nes sadistiškai klaidini ir vedžioji už piršto.
Myliu myliomis dar toliau, kai rodai tai, kas įsirėžia akyse taip, lyg būčiau spoksojusi į saulę ir mėginčiau išmirksėti jos paliktas dėmes.
Myliu ir prakeikiu, nors ir draskai mano smakrą, alkūnes ir kelius lietaus išartu betonu.
Myliu tave, kadangi dusini, o vėliau leidi vėjui žaisti mano plaukuose.
Myliu, dėl to birželio liepsna nusideginčiau rankas ir kojas, o likusią odą išdalyčiau vargšams.
Myliu, velnių nešiotasis, kaip myliu tavo prakaito ir tepalų tvaiką, šlapio grindinio bei šviežių bandelių aromatų kakofoniją.
Myliu, nes pasitiksi mane telkšančią su botais baloje, o kartais ir visiškai permirkusią po kaštonų lapija.
Myliu, bet kartais keliauju per perėjas, dviračių takais link tavęs tip topais.
Myliu, nors ir žinau, kad užmirši mane mėlynomis lūpomis ar žarijomis įkaitintais žandais.
Myliu, ir ačiū Dievui, kad galiu tau šnabždėti ir klykti rėkti vienu metu.
Myliu myliu myliu, todėl pamečiau visas galvas, kurias turėjau, nors ne visai dar išprotėjau.
Myliu, tad šoku su tavim auksinėse parduotuvių vitrinose lėtą fokstrotą.
Myliu, siaubingai myliu, bet negaliu nenumindžioti tau kojų, nes šokti taip ir neišmokau.
Myliu, o myliu išsiviepusi, valiūkiškai mirktelėjusi ir bėgdama į tavo glėbį degant raudonai šviesai.
Myliu, tačiau net ir įmantriausiais apsakymais, romanais, dainomis ar eilėmis negalėčiau išmatuoti, kaip ir kiek.
Myliu tave tokį vienišą ir apgaulingą - miražą, kurio negaliu išimti iš akies.
Myliu ir dėkoju, kad dėl tavęs nebus nieko kito tokio tikro ir mano mano mano.
Myliu, po velnių, tik gaila, kad niekad nesuprasi, kaip dėl tavęs kartais kenčiu.
Myliu tave, Vilniau, myliu, nors ir puikiai žinau, kad tau niekaip neužteks 41 „myliu" ir kartosiu tai, pakol nusibos ir tiesiog numirsiu.