- Ko?
- Savęs, velniai rautų!
- Nieko nesuprantu...
- Pamiršęs save, užmirši ir pasaulį, o užmiršęs pasaulį, nebežinosi nei kelio į priekį, nei kelio atgal.
- Na tai kas?
- ,,Na tai kas"?! Tavo gyvenimas taps bevertis, ir tai, kažin ar išvis atsiminsi, kas turi vertę, o kas ne. Vaikščiosi sau vienas, vėpsosi po kojom, būsi menkiausias žmogus, nesugebėjęs elementariausiai prisiminti savęs. Ar tu to nori?
- Kad nežinau...
- Žinok. Tu jau šią akimirką, čia ir dabar, turi tai žinoti.
- O ką, jeigu ne?
- Nežinia persekios iš kampo į kampą, o tu iš sielvarto kartosi mano žodžius... Nepamiršk... nepamiršk... nepamiršk...