Išeik į plačiąsias pievas,
Kuriose kvepia avietėmis
Ir lyja žvaigždėmis.
Eik toliau per apledėjusius miškus,
Kuriuose
Keistai nenutyla giesmės
Paukščių apie paliktus vaikus.
Ir niekados nežinia,
Iš kur atklys cinamono kvapai,
Kai gulėsi samanų patale
Ar roposi po debesis -
Lengvus it pūkai.
Ir niekada nežinai,
Kokio minkštumo tie kalnai,
Nuo kurių atsiveria
Nuostabiausi vaizdai.
Ir niekada nežinai,
Kaip švytės tavo akys,
Kai žvelgsi į pasaulio žiburius
Ten taip toli amžinai.